BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Temos “Šyzos” archyvas

Ir apima tokia nuotaika, kuriai net muzikos išrinkti nesigauna. Viskas aukštyn, žemyn, vėl aukštyn, tada tiesiog lygu. Taip lyg kardiogramos darymo vidury sustotų širdis. Ir darosi nuobodu. Tada vėl skradžiai žemę ir iš naujo.

Degu viskuo, ką darau. Pirmą kartą mokausi, nors deadline’ai nespaudžia. Pirmą kartą sekmadienį dirbau, nes galėjau. Pirmą kartą mokausi papildomai visiškai svetimos srities, nes įdomu. Pirmą kartą rimtai ėmiausi žaisti Froidą. Ir taip tuščia tuščia.

Dienomis kaip ši mėgstu gerti vyną. Bet vyno motyvas pradėjo per dažnai vaidentis mano gyvenime. Ne, aš jo beveik negeriu, tiesiog jis yra. Reikia juodos kavos. Be cukraus. Kaip senais gerais laikais.

Ir kodėl žmonėms patinka mirti žiemą? Juk net sniego nėra. Greitai 6 metai nuo pirmos su mano ratu susijusios ne giminaičio (tetos senelės pusseserės vyro tėvo) mirties. Aš vis dar prisimenu kiekvieną to klaikaus ryto smulkmeną. Nemoku reaguoti į mirtį. Nemoku adekvačiai reaguoti į žmonių skausmą.

Iš viso nemoku būti adekvati. Visada sakiau, kad norėdama jaustis normali turiu atsidurti tarp žymiai keistesnių už save žmonių rate. Ir tikrai, jaučiuosi normali. Bet visa tai man pradeda patikti. O aš išlepusi ir arogantiška. Ir net nesigėdiju to. Lyg būtų čia ko gėdytis.

Sakau, kad esu nuostabi, žinau, kad esu nuostabi, bet… nejaučiu. Mąstymas yra fucking žalingas įprotis. Ir vėl reikia prisiversti mąstyti tik apie katalitines konstantas, fermentus, lokusus ir visą kitą šūdą. Užtenka žaisti Froidą su savimi. Nieko gero dar nesigavo, vadinasi, maža tikimybė, kad gausis.

Nieko nėra gyvenime blogiau už laukimą. Kai nieko nieko negali pakeisti. Ir aš laukiu. Ilgai ir kantriai. Nes taip reikia. Aš net neklausiu KODĖL taip reikia. Reikia. Gerai. Palauksime. Ko? Geresnio rytojaus. Bet ko, kas yra kitaip.

Nekenčiu iki ausų įsimylėjusių žmonių. Ne todėl, kad pavydėčiau ar jie atrodo per daug laimingi. Priešingai. Jie bjaurūs savo apsimestinumu. Nemėgstu malonių žmonių. Jie visi dirbtiniai. Plastmasinės lėlės. Ir dar dažnai brokuotos.

Ir aš kada nors suaugsiu. Bet dar negreitai. Jau seniai galiu balsuoti, vairuoti ir visa kita. Ir vis vien turbūt reikia nueiti pas kokį mechaniką, kad iš esmės sutaisytų. Kažkur mechanizmas veikia ne visai taip, kaip norėtųsi.

Aš myliu pasaulį lygiai taip pat stipriai kaip ir jo nekenčiu.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Scenarijus paprastas. Greit kolis. Reikia mokytis. Ilgai nerašiau, tai ne tik sąžinė pabudo, bet ir moralinis poreikis.

Nusilakavau skaisčiai raudonai nagus. Matyt, darausi labiau nei nepakenčiama.

Pagaliau dirbu tai, kas man iš tikrųjų patinka. Na, už tai pinigų negaunu. Bet kada nors.

Suvokiau, kad šiaip jau principai ne tokie jau ir svarbūs, kai kaina - santykiai su artimaisiais.

Vis dar nepriprantu prie to, kad viešoj erdvėj kartais turėčiau atrodyti rimta ir brandi. Ir keista grįžus namo išsileisti kuoduką, įšokti į treningus ir vėl pasijusti savimi.

Vėl mokausi. Na, bent jau apsimetu.

Keista, kai žmonės, su kuriais nesinori artimai bendrauti nusprendžia, kad tai reiškia, kad neigiu jų egzistenciją ir nustoja sveikinęsi.

Ar tikrai nenoras palaikyt artimus santykius yra lygus norui tą žmogų sulyginti su žeme?

Aš užaugus būsiu graži. Arba išsimiegojus. Arba bent jau pasidažius.

Noriu dar vienos +/- erotinės fotosesijos.

Vis dar turiu randus ant pilvo po auskarų ir tai patys gražiausi randai pasaulyje.

Suvokiau, kad turiu patį geriausią ex pasaulyje. Jis, matyt, buvo pats blogiausias vaikinas, bet tikrai yra pats geriausias ex.

Vis dar stebiuosi, kai žmonės konsultuojasi dėl santykių su manimi. Aš tame patirties turiu viso labo metus.

Visi prieš tai buvę gyvenimo metai buvo situacijos išnaudojimas pagal savo poreikius.

šiek tiek nupušus,
gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Neberašau nuolat. Gal ir gerai. Visiems nuo to lengviau. Žmonės, kurie žino apie šitą blog’ą (ar kitus) vos sužinoję, kad yra kas nors naujo, išsigąsta. Ir aš juos labai suprantu. Kai viskas normaliai rašyti net nesinori.

O aš toks padaras, kad turiu palaukti, kol viskas susikaups ir tada jau tėkšteliu. Ir vėl susikaupė. Šįkart ne šiaip kažkokio negatyvo, nepasitenkinimo visuomene ar dar kokio marazmo. Šįkart rimta. Susikaupė mintys.

Prisimenu save prieš kiek daugiau nei metus. Ir stebiuosi, kad taip greitai ir, atrodo, nepakeičiamai viskas pasikeitė. Aš iš prigimties maištautoja. Gimiau prieštarauti, neigti ir maištauti. O gal tiesiog neišaugau iš paauglystės. Bet kuriuo atveju, buvau viena ir pati sau. Noriu vyro - turiu. Noriu tūso - švenčiu. Aš turėjau savo taisykles, kurių buvo nevalia laužyti. Žmonės ateidavo ir išeidavo. Dėl daugumos net nesukdavau sau galvos. Nebuvo verta. Visad gaudavau, ko noriu. VISADA.

Tiesa, ir dabar gaunu. Tik noriu nebe visai to. Į koncertus vaikštom, nes įdomu pasiklausyti muzikos. Girti ir lėbaujantys labiau gąsdina nei atrodo smagi kompanija. Vakarėliuose vis daugiau maisto ir vis mažiau alkoholio. Atsirado mes.

Kartais vis dar sunku su savo per daug individualistišku charakteriu taikytis prie ko nors. Daryti ne tai, ko noriu aš, o tai, kas abiems geriau. Bet kartais užtenka pažvelgti į tas neapsakomas akis ir nieko daugiau nebereikia. Kartais vis dar sunku prisiminti, jog kažko norėdama aš negaliu paprasčiausiai atsistoti ir išeiti.

Ir iš kitos pusės, labai gera. Gera žinoti, kad nesvarbu, kas benutiktų, nereikės vienai verkšlenti dėl šūdino gyvenimo. Mažų mažiausiai būsime dviese.

Niekad nesimokiau būti su kažkuo. O kaip sunku buvo išmokti lovoje tilpti dviese, derinti dienos darbus ir tartis dėl kasdienių dalykų ar ateities planų. Mokausi. Norėtųsi sakyti, kad per tiek laiko išmokau, bet vargu, ar tai tiesa. Vis dar intensyviai mokausi. Ir tikiuosi, jog vieną dieną drąsiai tardama taip žinosiu, jog bent tai nebekliudys ateity.

Būna žmonių, dėl kurių verta eiti kad ir į pasaulio kraštą. O būna tokių, su kuriais pakeliui į pasaulio kraštą. O būna… O gal ir nebūna.

Beprasmis įrašas gavosi, bet bent jau ta bomba, kuri tuoj tuoj turėjo sprogti numalšinta. Iki kito karto. Pasiilgau naktinio savo gyvenimo.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Jau seniai nerašiau. Nesiriša žodžiai ir tiek. Gal kada įmesiu straipsnį apie keliones, o dabar su nostalgija prisimenu savo gražiausią piersing’ą gyvenime. Ir geros fotografės darbus. Palieku atviram kiekvieno vertinimui. Juk įdomu.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Buvo labai linksma prieš kelias diena iš karto po egzo ieškoti draugų, su kuriais ramiai galėčiau pachillint ir pabūti. Ir supratau, kad sesijos metu draugai nebeegzistuoja, nes visi mokosi. Su grupiokais nebendrauju iš principo.

Sakot, sesija nėra taip jau blogai? Nėra, gal net priešingai - visai linksma, bet tiek aš, tiek mano draugai mokomės daug ir ilgai. Naktim. Su kalnu energetinių. Ir rūkalais. Metu. Pats laikas, sakot? Tikrai.

Galvojau, gaila, kad neturiu draugų iš MRU ar dar kokio tipo univero, kur žmonės tūsina visus metus ir bet kada pasirašo eiti kur nors. Tada netyčiom užmečiau akį į MRU bestudijuojančių foto ir supratau, kad man net grupiokai labiau patinka, nei tie intelekto nesužaloti veidai.

Jau juokinga darosi dėl visų “Mokausi n naktų, kad tik išlaikyčiau” , o aš pati jau viską turiu išlaikyta. Per fuksą. Ir tik porą dalykų beliko pasikelti virš pitako. Nes kažkaip nefaina būtų turėti tiek nedaug.

Preliminariai po 4-5 dienų išvažiuoju į užsienį. Reikia pradėti dėliotis maršrutą ir ypač finansus. Bet gal kitą dieną. Kadangi vyras jau išvažiavo namo, tai grįžtu pas meilužes fiziką ir organinę chemiją.

Pastarąją laikau žodžiu. Kai visi laiko raštu. Diena anksčiau. Ir visai netyčia taip gavosi.

Tai va, greitai bus daug nuotraukų ir aprašymų, kaip M. su D. pasaulį apvažiuoti bandė. Tikiuosi, bet tada bus ramu.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Kažkas minėjo, jog iškėlus klausimą dėl abortų bus tik daug kalbų ir niekas nieko neuždraus. Už tai visi galės išsilieti. Gera turėti savo aplinkoj žmonių, kurie mąsto savo galva.

1. Į akmens amžių grįžti neverta. Juk nemetam kompiuterių, vaistų, mašinų, eletros lauk, nes anksčiau žmonės gyveno natūraliau ir dėl to jautėsi laimingesni. Jie suknistai daug dirbdavo, kad pragyventų. Ir seksu užsiiminėjo tik dėl to, kad reikėjo daugintis. Nei daugiau, nei mažiau. Dabar viskas kitaip. Vidutiniškai pora per savaitę mylisi 1-2 kartus. Ir gyvena laimingai. Bet ne apie laimingai gyvenančius mes kalbam.

2. Sako, abortus pateisinti galima tik ekstremaliomis sąlygomis (po išprievartavimo, ligos atveju). Na, jei jau laikomas žudymu, tai neturėtų būti pateisinamas iš viso. O jei mergina būdama dar mokykloje pastoja? Čia jau nieko tokio? O jei šeima neturi pakankamai pinigų vaiko auginimui? Tai čia jau kaip nors tegul verčiasi. O jei paprasčiausiai dar nėra psichologiškai pasiruošta vaiko auginimui? Be abejo, dėl to verta mažiausiai 2 žmonėms sugadinti gyvenimus, kad tik nepašalinti gemano. O kiaušinius tai valgo. Ir nekovoja už viščiukų teisę gyventi. O gaila…

3. Moteris privalo išnešioti joje užsimezgusią gyvybės formą. Tiksliau, besidalijančių ląstelių gumulėlį. Ir neturėtų paisyti to, kad tai jos kūnas. Jos asmeninis apsisprendimas gimdyti ar ne. Galbūt moteris iš viso nenori turėti vaikų. Ir tai jos teisė rinktis. Net jei jums ir atrodo, kad ji elgiasi kvailai, jūsų nuomonė svarbi tik jūsų gyvenimo pasirinkimuose. Anksčiau merginos augindavo rūtų darželius, nes rūtų nuoviras yra puikus kontraceptikas. Teko skaityti, kad net post factum padėdavo.

4. Medikai nesutaria, kada prasideda gyvybė. Vieni teigia, kad vos tik susiliejus oocitui su spermatozoidu, kiti kad po 8 ar 12 savaičių. Ir tai nėra labai svarbu, kol kūdikis yra moters kūne - ji renkasi, kaip ir kas. Abortų draudimas padidintų nelegalių, nesterilių, žiaurių abortų ir dar žiauresnio elgesio su moterimis skaičių. Taip pat, tikėtina, savižudybių ir mirčių nelegalių abortų metu kiekį. Beliktų atimti iš moterų teisę balsuoti.

5. Abortai nėra kontracepcijos priemonė. Pirmiausia dėl to, kad tai didelis stresas moters organizmui, brangus malonumas ir dar visad lieka begalės rizikų. Ir visi siekiantys uždrausti moterims turėti teisių, galėtų šitoje vietoje ir patylėti. Kontracepcija jūsų visų žiniai yra prezervatyvai, hormoninė kontracepcija, visokios spyruoklės ir kitokie įrenginiai. Ne abortai. Pastarieji yra teisė rinktis, kai kažkas gyvenime vyksta nenumatytai, neplanuotai.

p.s. pati savo kailiu nieko panašaus nesu patyrus ir nenorėčiau patirti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

…Pasidalinti gyvenimu.

Jau kelintą dieną žiūriu į tuščią naujo įrašo langą ir vis neapsisprendžiu, ar verta ką nors rašyti. Sako, kad jei gali nerašyti - nerašyk. Kliedesiai. Galiu nerašyti ir rašysiu.

Sesija. Taip, kam tas miegas, džiaugsmas akyse ir gera savijauta?

Prasidėjo vasara. Kraujospūdis lygus 0.

Taip, atėjau čia pasiskųsti, koks geras mano gyvenimas.

Sakot ironija? Nė velnio. Mane vyras lepina.

Dovanoja gėles, vedasi į teatrą.

Padovanojo neapsakomo grožio žiedą. Žalio vario.

Noriu ištekėti.

Ketvirtadienį pokalbis dėl darbo. Pradedu jaudintis, nes TO darbo labai noriu.

Mano vyras vertas milijonų. Prisiekiu.

Minčių šuoliai pradeda erzinti net mane pačią.

Ir vis dėlto, nekenčiu fizikos.

Atsiimu žodžius, kad fizikai gražūs.

Šiandien išėmė siūles. Bus lengviau gyventi.
Kitą operaciją atsidėjau rugpjūčiui.

Erzina durni klientai. Bet kalės daug moka ir pasiųsti po velnių kažkaip nesigauna.

Ir visgi, sesija. Einu mokytis.

Reikia mesti keiktis ir rūkyti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Atsiprašau, kad seniai nerašiau. Turėjau darbų Ne, nesiteisinsiu. Tiesiog dabar turiu pakankamai minčių rašymui.

Pirma, panašu, kad pradėjau labai monogamiškus ir labai rimtus santykius. Kad aš turiu vaikiną - nestebina nieko, bet kad jis stipresnio charakterio už mane šokiruoja visus. Ne, nemėgstu ištižusių lochelių, tiesiog retas kuris gali suvaldyti tokią kaip aš.

Visad sau kartoju, kad tiesiog limpa arba ne. Na ir kas, kad dingo mano stipriausias apsauginis amuletas. Tikrai yra svarbesnių dalykų.

Gausu žurnalų, kuriuose kažkas aiškina apie tai, kokia mergina turėtų būti, kaip turėtų elgtis. Saugok nekaltybę tam išrinktajam, Visad jam šypsokis ir būk maloni, Atrodyk pritrenkiamai ir t.t. Tai kvaila.

Jei jau vaikinui patinki, tai ne todėl, kad nekalta, neapsakomai graži ir maloni. O jei dėl to, tai tikrai ilgai netruks.

O šiaip jau pavasaris. Pats laikas išlįsti ant saulytės ir pasiimti plytelę šokolado. Veikia 100% ir niekada neišduoda. Tas pats dopaminas su seratoninu. Gal, sakau, jei jau nesiseka su meilėm, tai bent jau nenusipiginkit.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kažkaip ilgai užtempiau. Gyvenimas ir atostogų metu nestovi vietoj. Na, bent jau aš dėl to labai stengiuosi.

2013.01.23

6:00 Tingiai verčiamės iš lovos, prausiamės ir apsimetam, kad pusryčiaujam. Maistas labai sunkiai lenda. Troškina, o atsigerti turim tik 1 buteliuką nealkoholinio alaus. Greitai jį išpliumpinam, užvalgom, susipakuojam daiktus ir bėgam link jau iš vakaro užmatyto muziejaus. Filia išmetė didžiąją dalį rūbų, nes tingėjo vežtis atgal…
9:30 Radom trokštamą muziejų. Kadangi žemėlapis buvo labai nedetalus, naudojomės turima pastato fotografija. Pasisekė. Muziejus 2,5 ha dydžio. Bent trissyk pasiklydom. Kadangi ten buvo daug lėktuvų ir raketų, aš laukiau vyrų sėdėdama ant laiptų. Nesuprantu, kuo įdomūs lėktuvai, kurie iš esmės vieni į kitus panašūs, bet jie ten gerokai užstrigo bežiūrėdami.

Vyrai buvo itin susidomėję kažkuo, ko mano moteriškas protelis nesuvokia. Už tai užpakaliukai tai ką tu kokie gražūs!

Vyrai buvo itin susidomėję kažkuo, ko mano moteriškas protelis nesuvokia. Už tai užpakaliukai tai ką tu kokie gražūs!

12:00 Jau buvom pakeliui link lankomiausio ir populiariausio Berlyno muziejus. Tiesa, turėjom primokėti visus 2€ už bilietą, bet juk populiariausias! Išvydom taip išpūstą Nefertitės grožį. Tiesa, man ji tikrai labai graži pasirodė, o vaikinai įvertino prieštaringai. Filia pradėjo domėtis puodais, nes prie jų visad būdavo pastatytas koks suoliukas. Turiu visą kalną nuotraukų, kaip Filia analizuoja vieną ar kitą puodą.

Beribis susidomėjimas spinduliuoja visoje aplinkoje

Beribis susidomėjimas spinduliuoja visoje aplinkoje

14:00 Nuėjom į dar vieną muziejų. Nacionalinę galeriją. Vos pavilkdami kojas apžiūrinėjom tikrai įspūdingus meno kūrinius. Prie išėjimo teko ilgai laukti Teroristo (Drakono). Dėl to savo matymo erdvėj susiradom puodą ir įdėmiai pradėjom į jį žiūrėti. Galiausiai aš užmigau. Po pusvalandžio sulaukę savo paskutinio draugo, kuris, pasirodo, turi neapsakomą potraukį menui ir, iš viso, nežinia ką veikia biochemijoj su tokiu užslėptu talentu, patraukėm link prekybcentrių.
16:00 Atsidūrėme vienoj didžiausių Berlyno metro stočių. Šalia buvo vienas už kitą didesni supermarketai, tad prieš savo varginančias lauktuvių paieškas užkandom tiesiog vietoj. Vidury metro požeminės perėjos. Sunkiausia buvo tai, kad dauguma tokiu metu jau juda iš visų darbų ir pro mus nuolat vaikščiojo žmonės, bet vis dėlto sugebėjom gana romantiškai ir jaukiai pavalgyti.
17:30 Šiaip ne taip apsipirkom ir pradėjom judėti link autobusų stoties. Vidury kelionės į mūsų realiai tuščią vagoną įlipo labai keistas vyrukas (tiesa, vagono kitoje pusėje nuo mūsų sėdėjo dar vienas vaikinukas). Jis pradėjo kalbėti, ką čia kalbėti - rėkti. Nežinia su kuo ir ką, bet iš bendro išsilavinimo supratom, kad minėjo politiką, buvo viskuo pasipiktinęs ir dar pabaigoje pasakė kažką atsisukęs į mus. Padarėme išvadas, kad jis sako, jog mes - Vokietijos ateitis. Na, vargas Vokietijai su tokiais kaip mes priešaky, bet patys prisiprašė. Tiesa, vos tik jis išlipo, vėl tapo visiškai normalus ir niekuo neišsiskiriantis.

Ir kaip mes be draugo, gadinančio visas nuotraukas?

Ir kaip mes be draugo, gadinančio visas nuotraukas? Paskutinės akimirkos Berlyne.

18:30 Jau buvome stoty, dar šiek tiek pavaikščiojom po apylinkes, išgėrėm kavos ir po pusantros valandos sulaukėme savo autobuso, kuris buvo žymiai patogesnis nei tas, kuriuo važiavom pirmyn. Šiek tiek papliurpėm, bet dar nespėję išvažiuoti iš Vokietijos visi užmigom.

2013.01.24

14:30 Jau buvom Vilniuj. Su Doviu nuėjom į taip pamiltą McShit’ą užkąsti. Padarėm išvadas, kad Lietuvoj jis labai brangus ir aptarnavimas ne toks malonus. Bet dar nebuvom atsigavę nuo tų nepakartojamų 4 parų su nuostabiais ir nurautais draugais.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pagaliau baigėsi sesija. Pačiu sunkiausiu, daugiausiai abejonių ir baimių keliančiu egzu, tačiau tas jausmas, kai didelį kalną galiu padėti toli nuo akių, yra nepakartojamas. Prisiekiu, pastarąją savaitę geriau nebuvo.

Sol šiąnakt išskrido į Egiptą, o aš jau pradėjau krautis daiktus kelionei su 4 vyrais. Sakyčiau, kad aprašysiu kelionę ir visa kita, bet, man atrodo, kad ir pats ruošimasis yra vertas dėmesio.

1. Pasiėmiau nedidelę kuprinę, kad būtų patogu nešti. Susidėjau šiek tiek visko, ko TIKRAI reikės ir… ne tik kad nebeliko vietos, bet dar ir kuprinę pakelti sunku. Ką gi, nešiu ne aš. Juk esu viena mergina tarp tiek vaikinų, turiu turėti kažkokių teisių.
2. Turiu pirmos dienos maršrutą ir… viskas. Kelionę pradėjau planuoti prieš mažiau nei parą. Nesveikai keista.
3. Kadangi keliauju su vyrais, turiu viską jiems priminti. Nepamiršk paso, Nepamiršk išsigryninti pinigų, Nepamiršk, kad nusipirkti daugiau cigarečių ir t.t.
4. Aš planuoju kelionę, o ką tuo metu veikia vyrai? Jai ruošiasi… tūsindami.

Lakstau po namus ir renkuosi, kurie čia kvepalai labiau tiks prie mano nekokios išvaizdos ir ko dar nepasiėmiau. Šitą įrašą rašiau daugiau nei dvi valandas, nes kroviausi daiktus… 4 dienoms. Net man pačiai juokinga, bet ką jau padarysi… Tokia prigimtis matyt.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »