BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Temos “keliauju” archyvas

Grįžau iš šios vasaros trečio festo. Ir supratau, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir jei keisti žmonės sako, kad labai verta nuvaryti, tai dar absoliučiai nieko nereiškia. Bet apie viską nuo pradžių.

1. KILKIM ŽAIBU. Jau tapo vasaros sezono pradžios tradicija. Nieko netikėto, kad buvo viskas osum. Muzika įdomi, nauja, kai kada gal kiek per sunki, bet tikrai lengvai pakenčiama (aš šiaip laisvalaikiu metalo nesiklausau).

Pliusai:
- Daug veiklos dieną, kuri neapsiriboja scena, maistu ir alumi. Amatų kaimelis, rungtys žiūrovams, įvairios pramogos.
- Jauku. Visi ten plius/minus draugiški ir padėję ant visų. Daug šeimų su mažais ir nebelabai vaikais. Taip pat, labai smagu, kai teritoriją saugo baikeriai, nes anie tikrai moka elgtis su girtais metalistais.
- Smagi muzika. Tikrai buvo gerų atradimų, daug nuostabos ir džiugesio iš muzikinės pusės.
- Labai malonūs savanoriai ir organizatoriai. Net pačiais kvailiausiais gyvenimo atvejais padėdavo.

Minusai:
- Žiauriai lijo ir buvo tikrai šalta.
- Nebuvo vikingų laivo, kuriuo būtumėm galėję paplaukioti.

2. TUNDRA. Važiavau pirmą kartą paraginta keistų pažįstamųjų, kurie sakė, kad ten labai labai gerai.

Pliusai:
- Buvo skanaus sidro.
- Šalia smagaus ežero su geru paplūdimiu.
- Tarp stage’ų buvo pakankamai dideli tarpai, tad jie vienas kitam netrukdė.
- Sąlyginai nedaug žmonių.

Minusai:
- Vietoj apsaugos marozai, kurie reketavo pinigus iš gamtinius reikalus atliekančių ne tualete.
- Visur jautėsi žolės kvapas.
- Kas kelias valandas sulaukdavom klausimo, ar neturim grybukų ar ratų.
- Šūdinos Bass ir Techno scenos. Psy Trance buvo visai nieko, o iki Chill nespėjau nueit, bet iš tolo tai tikrai nesužavėjo.
- Marozynas, narkomanai ir nedraugiški žmonės.
- Per didelė teritorija ir per mažai žmonių.
- Labai daug nemalonių savanorių, leidžiančių sau visus siuntinėt ir panašaus tipo organizatorių.

3.ONT GRIND’U. Važiavau ten, nes mano vyras ten grojo, tad turėjau padirbėti vairuotoja, asistente ir šiaip pabūti faina. Sakė, kad turbūt labai nepatiks, nes ten keista muzika, žmonės, kažkur kitam pasaulio krašte vyks.

Pliusai:
- Labai nedaug žmonių. Gal tik keli šimtai. Ir dėl to tai buvo neįtikėtinai jauku.
- Labai malonūs, paslaugūs ir pakantūs organizatoriai. Jie tikrai padarė milžinišką darbą. Tokį, kad net sunku viską įvardinti, bet iš tikrųjų jie sukūrė labai daug.
- Kadangi buvo mažai žmonių, atlikėjai neturėjo kažkokios VIP zonos, todėl su jais buvo nesveikai smagu pabendraut.
- Skanus ir pigus alus. Tiesiog.
- Kultūrinis šokas. Ne muzika ten šokiruoja, o reginiai. Plačiau nepasakosiu, kam smalsu - kitąmet apsilankys ir pats pamatys.

Minusai:
- Negilus vandens telkinys, kuriame reikėjo gulėt norint atvėst. Ok, šiaip ten upelis.
- Rytinė pirtis palapinėje ir nesveikas karštis dieną.
- Labai jau toli nuo Vilniaus (270km).

Reziumė? Pirmas kaip visada super. Antras labai nuvylė ir nuliūdino. Trečias buvo pati pačiausia patirtis!

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Kažkaip ilgai užtrukau, kol prisiruošiau trečią dalį parašyti. Na, bet prieš vasaros kelionę Nr.2 nori-nenori reikia. Pastaruoju metu tiesiog purto nuo rašymo ir viskas.

Birželio 18 diena, Antradienis


Vos atsikėlę ryte (o rytas mums gavosi apie 6 valanda) sėdom į mašiną ir palikę palapinę stovėti (o dieviškasis džiaugsme, kaip tai yra gera!) iškeliavom Saaremos grožybių ieškoti. Pirmiausia nuvažiavom į patį salos iškyšulį, pačią piečiausią dalį. Labai linksmai pasivaikščioję važiavom ieškoti skardžių.

Visai netyčiom pakeliui užmatę gražų seną malūną žmonių kieme tiesiog sustojom vidury gatvės pafotografuoti. Mašinų beveik nėra, keliai tragiški, o gyvenamieji namai labai gražūs su egzotiškom iš akmenų suręstom tvorom. Toliau važiuodami ir šiek tiek nusivylę, kad taip ir neradom akmeninių piramidžių pakrantės, kurias stato įsimylėjėliai, staiga pamačiau visą krantą pilną tokių piramidžių. Vyrui teko kirsti ant stabdžių ir šiek tiek pasifotografavę bei pasigrožėję, puolėm ir mes statyti tokios. Deja, mes nei kantrybės, nei labai daug jėgų gražiai ir atsakingai pastatyti jos neturėjom, todėl gavosi gana plati ir į aukštį staigiai siaurėjanti, bet visai aukšta piramidė. Lyginant su kitų, matyt, ne vienos valandos triūsu, mūsiškė atrodė neestetiška, bet bent jau gana tvirta.

Pasiekę savo kitą punktą buvom labai nustebinti. 6 metrų skardis į jūrą ir negyvenama (net turisto kojos nelabai paliesta) gamta aplink. Vaikščiojom ir rinkom žemuoges prie pat jūros, o po to prigulėm pasideginti. Be to, kad mane užpuolė driežas/gyvatė (mačiau tik uodegą ir esu tikra, kad tai buvo gyvatė. Dėjau, kad pajūry druskingas vanduo joms nelabai patinka) viskas buvo labai gerai ir taip maloniai tokiam pasaulio užkampy dar neteko ilsėtis.

Po šito nuostabaus potyrio iškeliavom beveik bekelėm ieškoti koralinių rifų (taip rašė mano turisto gidas). Deja, pasirodo koralinis rifas, jei ir buvo, tai iš kranto nesimato, o patekom į kažkokią karinę zoną, iš kurios stengėmės kuo greičiau dingti. Bevažiuojant viena iš kelių, kurie nelabai panašūs į važiuojamus, į kelią prieš pat mašiną išbėgo dvi gervės ir gerviukas. Matyt, netoli lizdas. Jos gerus keliasdešimt metrų bėgo keliu, kol galiausiai nusuko link miško. Vyras vos spėjo pristabdyti, o aš net ir turėdama fotoaparatą ant kelių kurį laiką buvau tokia šokiruota, kad net nesusivokiau, jog galiu fotografuoti. Tad turim tik labai nekokybiškų nuotraukų.

Po tokių gana laukinių įspūdžių patraukėme į du itin gausiai turistų lankomus, tačiau tikrai dėmesio vertus punktus: Panga pank (didžiausią skardį prie jūros saloje) ir meteorito seniai seniai paliktą duobę, kuri dabar jau tapo ežeru. Dėl nuovargio ir maisto stygiaus, mums jau pradėjo važiuoti stogas, tad geriau daug nepasakosiu - žiūrėkite patys. Pačios vietos tikrai neapsakomai gražios.

Po paskutiniojo gamtoje lankytino punkto apvažiavę beveik visą salą pagaliau nuėjome pavalgyti… Į greito maisto restoraną prekybos centre ant paties praėjimo. Ir mums tai buvo ne tik pakankamai didelė prabanga, bet ir gana romantiška. Labai laimingi, kad bent šiek tiek užkimšom skrandžius, patraukėme į Kuressaare (salos didžiausią miestą). Kadangi visai netoli parkingo aikštelės radom Kalev firminę parduotuvę, aš ją beveik valandą siaubiau vis užsimanydama šio bei to. Būtent dėl to nespėjom aplankyti pilies muziejaus, kuris, sako, šiaip jau vertas dėmesio. Tad pasivaikščioję aplinkui ir apsižvalgę iš išorės grįžome į kempingą, kur paskutinę naktį užsienyje kartu apsikabinę užmigome.

Birželio 19 diena, Trečiadienis

Susikrovę daiktus ir nusistatę maršrutą maloniai nustebom, kad iki Šiaulių tik 500km, tad dėl nuovargio ir laiko stygiaus susitarėme, kad grįšime per vieną dieną. Tiesa, ir pinigų jau buvom daug daug išleidę. Važiuojančiu stogu, su gal net kiek per daug įspūdžių, daug džiaugsmo ir meilės gana greitai keliavom namo kvailai sapaliodami apie vestuves ir visaip kaip jas planuodami. Fone grojo metas. Ko daugiau reikia geram gyvenimui? Ogi nieko.

Grįžom kokią 17val, pasigriebėm picą, greitai pavakarieniavom ir nežinia iš kur pasisėmę jėgų nušveitę mašiną ir visus daiktus tvarkingai iškraustę, išvarėm tūsint į miestą.

Paskutines kelias kelionės valandas klausėmės dviejų dainų ir pagal jas šokom. Kyla klausimas kokių? Ogi Jay_Z-Guns_and_Roses ir Jay_Z_feat_Beyince-Bonnie&Clyde. Per Šiaulius važiavom atsidarę langus, iškišę rankas ir bandėm marozint. Niekam nebuvo įdomu, nes toks vaizdas, matyt, per daug įprastas, bet bent jau mums buvo linksma.

Ačiū sau už tokį ryžtą aprašyti viską kelionę nuo pat pradžių. Ir už tai, kad turėsiu puikiai aprašytą prisiminimą. Och, kokia aš nuostabi! O šiąnakt į dar vieną kelionę. Tiesa, ilgą ir, matyt, ne tokią gerą. Bet tebūnie, kelionės yra kelionės. Jos negali būti blogos.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Štai ir tęsinys apie du bepročius, kurie svetur laimės ieškojo.

Birželio 16 diena, Sekmadienis

Vos pabudę susipakavom nesveikai šlapią (nuo rasos) palapinę ir pajudėjom link Tartu. Kirsdami Latvijos - Estijos sieną gavom pasivaikščioti po du miestelius skirtingose valstybėse, kurie, panašu, yra vienas miestas tiesiog atskirtas valstybine siena. Labai žavus vaizdas. Ir per sieną tiesiog vaikštantys žmonės atrodo labai mielai.

Ten kokias 3 valandas praleidom AHAA mokslo centre (studentui 9 eurai). Vaikams turėtų palikti superinį įspūdį. Tiesa, mes pabuvę kokius 3 kartus didesniam muziejuj Berlyne nebuvom labai sužavėti, bet tikrai nenusivylėm. Vos išėję iš muziejaus ir jau beveik pasiekę centrą buvom pasveikinti lietaus, kuris gerą pusvalandį taip pliaupė, kad net pajudėt iš suvenyrų parduotuvės nelabai galėjom. Galiausiai lietui aprimus pradėjom ieškoti visų universiteto pastatų ir sugriuvusios katedros. Pastaroji tikrai atrodo įspūdingai. Pusė jos atstatyta ir ten įrengtas labai neblogas Tartu universiteto muziejus. Pats miestelis labai jaukus, nes pilna jaunimo, viskas jiems ir tepritaikyta. Su D. pasvajojom kada nors pagyventi tokį studentišką gyvenimą. Kada nors…

Vakarop jau gavę žinutę iš nepažįstamojo, pas kurį turėjom nakvoti Taline, iškeliavom ten. Pasirodo, gyvenom vidury miesto centro. Pas labai malonius ir jaukius vaikinukus. Gavom nedidelę sofą miegui ir visą kambarį su nesveikai greitu WiFi.

Nusiprausus ir išsigražinus radau vaikinus bedegustuojančius Vana Tallin. Na, o paragavus galima juk ir į koncertą kokį nueiti. Trumpai paklausę Estijos Eurovizijos atstovės dainų patraukėm į centrą, kur vienintelis tikslas buvo - baras. Kadangi turėjom vietinį gidą, jis nuvedė mus į, jo žodžiais, būtiną pamatyti ir legendinį Talino barą ir ten paliko. Tokia gana neformali ir labai įdomi vieta. Kaip tik mums. Išgėrę pusę bokalo užsiropštėm į viršų, nes pasidarė per daug įdomu, ko ten visi taip vaikšto. Ten radom rūkyklą. Viduj. Ir tokią jaukią. Visi tame bare buvo neįtikėtinai draugiški ir malonūs. Buvo net sunku patikėti. Galbūt kam nors prireiks adreso: “Levist Valjas” aka “Levikas” Olevimagi 11. Po tokio smagaus vakaro vos spėjom grįžti prieš audrą. Kadangi visus žemėlapius palikom ten, kur gyvenom, o kelio atgal neprisiminėm, ėjom su GPS. Na, tiksliau bėgom.

Birželio 17 diena, Pirmadienis

Dar nespėjus šeimininkams atsikelti palikom raštelį su didžiausia padėka, buto raktus ir išėjom toliau Talino pažinti. Jaukus ir mažas senamiestis. Kažkuo kitoks nei Vilniaus. Ir jūra panoramoj atrodo taip žaviai ir net šiek tiek egzotiškai. Aplankę jūrų muziejus, kelias bažnyčias, kurios tik iš išorės atrodo neįdomiai (vidus tikrai vertas laiko ir dėmesio), nusprendėme, kad jau laikas važiuoti tolyn.

Atrodo, judėti nebe labai yra kur. Mes sumąstėm paskutinę aplankyti Saaremaa salą. Tad nuvažiavę iki Virtsu ten šiaip greitai persikėlėm į Saaremą, kur susiradom patį pigiausią kempingą per visą kelionę. Dviese naktis kainavo 8 eurus. Beje, vakarieniavom su kita lietuvių šeima. Ir pasidžiaugę visiška ramybe ir jaukiu, beveik šilkiniu vakaru nusprendėm bent vieną naktį pamiegoti ilgiau nei 5-6 valandas.

Paskutinėj daly pratęsiu apie visą Saaremos eksprediciją ir šiek tiek apie grįžimą.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vis atidėlioju, bet reikia pagaliau prisiversti n-tąjį kartą papasakoti apie kelionę. Keliavom netoli. Latvija - Estija. 6 dienos. Dviese su maža mašinyte ir labai erzinančiu GPS (jo vardas Bronius ir jis buvo trečias mūsų kelionėje). Kelionę pradėjom 8 ryto pajudėdami iš Šiaulių. Mašina buvo pilna miegmaišiais, palapine, viena, pasirodo, ne tokia ir didele pagalve, puodais ir keletu rūbų. Na, aš dar savo moteriškų reikmenų prisigrūdau. Kitaip juk ir negali būti.

Birželio 14 diena, Penktadienis

Pirmas tikslas - Rundalė. Bet iki tol dar nemažas gabalas kelio buvo. Po kelių valandų nuo važiavimo pradžios supratom, kad nemiegoti turim abu. Aš, kad galėčiau kalbinti vairuotoją, vairuotojas, kad nemiegotų ir atliktų savo darbą. Ir tai jau D. (mano kelionės ir gyvenimo partneris) buvo numatęs. Tad man teko išrinkti muziką. Pasirinkimas buvo kuklus. Metalas. Mažiau metalas. Ir dar truputį metalas. Vėliau radom ir dar vieną albumą, bet apie viską iš eilės. Vos įvažiavę į Latviją užmatėm neapsakomo grožio aguonų lauką. Sustojom pasifotografuoti. Taip vidury kelio. Kas mums jauniems?

Po tokios romantiškos fotosesijos jau visai šalia Rundalės… Pasiklydom. Bronius šiek tiek nugrybavo. Trissyk. D. buvo jau visiškai susinervinęs ir nekęsdamas mano draugelio iš atminties nuvairavo kur reikėjo.

Aplankėm tą milžinišką sodą (kaina 2 Ls žmogui). Vidurvasarį ten turėtų būti dar gražiau. Birželio vidury dar mažai kas žydėjo, o ir sodas buvo ne tiek lankytojų, kiek sodininkų prigrūstas. Bet įspūdį paliko ne ką mažesnį. Labai gražu ir didinga. Po kelių valandų vaikščiojimo ratais patraukėm į Kuldigos smėlio urvus. Pakeliui dėl per didelio lietaus sustojom pavalgyti Hessburger’y, kur suvokę, kad neturim prieskonių maistui pasivaišinom keliais pakeliais druskos ir pipirais (tikrai labai vertingas dalykas!).

Kuldigos smėlio urvus pasiekėm… Kažkaip. Pagal kuoliukus ir važiuojančias mašinas, nes Bronius vėl nieko nesuprato. Tiesa, aš irgi su GPS pirmą kartą bendravau. Nebuvo lengva viską iš karto suvokti. Vos pasiekę urvus susimokėjom 6 Ls ir kokias 15 min laukėm, kol gidės sprendė dilemą, ką daryti su lietuviais nekalbančiais rusiškai. Galiausiai gavom ekskursiją į urvus lietuviškai. Panašu, kad tai lengviau ne anglų. Viskas buvo labai gražu ir įdomu, tik D., pasirodo, klaustrofobas ir vis bėgo tolyn. Tikiu, kad ten, kur vos aš telpu (mano ūgis 162cm), sunku veik dviejų metrų vaikinui tilpti.

Išvažiuodami dar šiek tiek pavaikščiojom po Kuldigą, nes tikrai miestelis labai vertas dėmesio. Kitas tiksas - Venspilis, kur ir turėtumėm nakvoti. Vos pasiekę numatytąjį kemppingą sumiškom. Mums dviems kainuotų 9Ls. Na, bet kadangi aplink nieko pigiau neradom - paėmėm. Pagaliau gavę nusiprausti po sunkios dienos ir pavalgyti šilto pačių gaminto maisto (makaronų) patraukėm baro ar šiaip kokios kavinės ieškoti. Penktadienio vakarą. Ir nuėję kokius 2 km nusprendėm grįžti atgal, nes vėjas buvo labai didelis, mums pasidarė šalta, o barų aplinkui nė su žiburiu nerasi. Teko šalia kopų sau ramiai ant suoliuko alų gurkšnoti.

Birželio 15 diena, Šeštadienis

Ryte vos pabudę lėkėm aplankyti Ventspilio centro, bet kadangi per abu esam ne kartą buvę, per daug laiko negaišom ir susiruošėm į didįjį pervažiavimą link Gaujos nacionalinio parko. Tai buvo matyt pati sunkiausia visos kelionės dalis. Visaip bandydami neužmigti, nepykti ant viso pasaulio ir šiaip stengdamiesi palaikyti tą džiaugsmą tokia proga, šiaip ne taip pasiekėm Ligatnės parką.

Ir jau prieš pat užsidarymą nuėjom pasižvalgyti, kai gi tie gyvūnai gyvena. Labai gražus parkas ir pati jo idėja. Padarytas ~5km takas, kuriuo einant galima dideliuose aptvaruose pamatyti gyvūnus. kurie natūraliai gyvena tame miške. Aptvarai tikrai labai dideli (negaliu net apytiksliai įvertinti, nes viso aptvaro horizonte nesimato). Vidury parko yra didžiulis apžvalgos bokštelis. D. man atkeršijo už smėlio urvus ir užsitempė į viršų. Aš tikrai labai bijau aukščio, todėl verkdama kokias 10 min lipau žemyn.

Pabaigę savo pažintį su vietiniais miško gyventojais patraukėm link Zvatrės akmens. Tai upės išplautas vidury lauko esantis neapsakomo grožio skardis. Vos ne vos į jį užsikabarojom. Vaizdas nuo viršaus buvo dar gražesnis.

Čia Bronius nugrybavo labiau nei buvo įmanoma. Iš Zvatrės jau ir taip vos gyvi važiuodami į Cėsis buvom nuvesti kažkokiais traktoristų keliais. Provėžiuotais. Nuo kalno. Ir taip kokį kilometrą, kol supratom, kad tokiau mašinyte nepravažiuosim. Ir tada važiavom lygiai tuo pačiu keliu atbulai. Į kalną. Po tokio košmariško pusvalandžio jusdama svylančios sankabos kvapą į rankas pasiėmiau žemėlapį ir nunavigavau į Cėsis pati.

Ten už 6 Ls susiradę nakvynę išėjom į miestą švęsti. Apvaikščioję visą centrą ir juo tikrai nuoširdžiai susižavėję radom vietą centrinės aikštės kavinėj, kurioje nusprendėm pavakarieniauti. Visas miestelis tos nuostabiai viduramžiškas, kad, atrodo, net patys tos dvasios tiesiog gatvėse prisisėmėm. Palapinę pasistatėm labai gražioj vietoj ant upės kranto, priešais nemažą skardį ir tuo negalėjom pasidžiaugti dėl labai didelio uodų ir kitokių parazitų kiekio, tad vos grįžę turėjom eiti miegot.

Apie kitas dienas kituose įrašuose. Bet jau greitai. Pažadu.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Priešistorė: vyras nusprendė, kad pinigų taupymo sumetimais į Kilkim Žaibu nevažiuosim. Aš iki pat paskutinės minutės su tuo negalėjau susitaikyti (mat mano vyro gimtadienis per festą ir jis pusmetį planavo jį ten švęst). Susisiekiau su pora žmonių ir gavau jam nemokamą bilietą. Pro sukąstus dantis perlipęs visus principus vyras pasirašė važiuoti.

Kitos dienos ankstyvą rytą vos susimetus būtiniausius daiktus išlėkėm į Šiaulius, o iš ten į Varnius, kur ir vyksta festivalis (na, gerai, šalia Varnių prie ežero). Atvažiavus teko paleisti vyrą ir priparkuoti automobilį… lygiagrečiai duobės. Visa tai truko daugiau nei 10min, nes vis nesigavo pakankamai lygiai, kol visiškai užsiknisau ir palikau automobilį stovėti kreivai. Aš moteris. Man galima. Ir tas kreivai buvo mažiau išsikišęs už šalia stovinčius Opelius. Įsimylėjau Toyota Aygo. Tiesiog.

Prie įėjimo susimokėjau melejoną už bilietą ir negavau leidimo pasistatyti viduj automobilio, nes atvirai prisipažinau, kad turiu alkoholio. Bet blondinėms juk atleidžiama už durnumą ir netaktiškumą.

Vyro akys spindėjo, susitikom su draugais, paklaidžiojom po amatininkų miestelį ir bėgom klausytis Solstafir, kuriuos nesveikai įsimylėjau. Buvo labai romantiška ir miela. Nusprendėm, kad per tuos 14 metų (festas vyksta nuo 1999m.) publika nepasikeitė, tik suaugo, todėl visi taip romantiškai stovėjo jei ne su antra puse, tai su vaikais ant kaklo.

Be abejo, vakare buvo įdomi ir nauja patirtis vaikščioti tarp vidury lauko smigusių metalistų. Skylė su Smilgevičiūte irgi nuostabiai susiklausė. Ir tada prasidėjo metalas, kuris, tiesa, manęs per daug nežavi, nors ir alergijos jam nejaučiu.

Sulaukėm Obtest, nes juos tikrai reikėjo pamatyti. Išklausius kelių dainų grįžom į palapinę, kur pabaigėm klausyti koncerto. Žmonės šėlo iki ryto. Prisiekiu. Nei minutę nebuvo tylos ir ramybės.

Kitą rytą su keliais draugais pasveikinom vyrą su gimtadieniu. Ir nuo pat ryto klausėmės metalo. Apsimečiau, kad ne tik suprantu, bet ir patinka. Ties trečia grupe vis dar nesupratau nieko apie soliakus, technikas ir pan., bet pradėjo patikti.

Padovanojau vyrui kelis Motorhead vinilus. Nes galėjau ir žinojau, kad jis jų norės. Mes abu pamišę dėl to. Tai rimtai turėtų būti pripažinta rimta liga. Jau ne vienas ir ne du šimtai ant to išleisti ir permainų tikėtis greitu metu neverta.

Valgėm nors ir makarus, bet pižoniškai. Su keturių sūrių padažu ir sėdėdami prie scenos.

Exhumed buvo superiniai! Ir padarė nesveiką šou. Dar Turisas, per kurį pradėjo pilti kaip iš kibiro, todėl vidury visko bėgom gelbėti palapinės, o po to nebeturėjom jau jėgų nueiti paklausyti viso festo headliner’ių.

Ryte vos pabudę susipakavom daiktus, grįžom į Šiaulius, kur sočiai pavalgėm ne makarų ir kritom miegoti. Laimingi ir dviese. Pradėjom vis dažniau sulaukti rimtų klausimų dėl vestuvių. Gal jau verta susimąstyti?..

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Grįžau. Po tiek dienų miego įsirangius glėby ir po tiek parų automobily, palapinėj ir valgant makaronus. Po laiko, kai taupoma ant visko išskyrus įspūdžius. Ir einant į muziejus buvo mokama užsimerkus: mums rūpi pamatyti ir nesvarbu už kiek. Toli nevažiavom. Tik 2000km. Tik 5+2 naktys. Tik 1000Lt. Tik dviese. Tik du velniškai įsimylėję žmonės.

Ir visa šita įžanga buvo reikalinga tam, kad pasiruoščiau parašyti vienintelį sakinį: Moteris gali būti laiminga tik tada, kai jos vyras yra laimingas.

Visai nesunku yra palikti vyrą miegoti, o pačiai taip sunkiai išsiropšti lauk ir šąlant virti kavą bei pusryčius vien dėl to, kad artimas žmogus gautų dar minutę poilsio.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

2013.01.22

Labai sunkiai ir nerangiai ryte išsikrapštę iš lovų greitai papusryčiavom ir išbėgom kultūrintis į muziejus.

10:30 Jau stovėjom prie pirmojo muziejaus. Labai apsidžiaugėm, kad su LSP mokėjom už muziejų pasą (į jį įeina ~50 Berlyno muziejų nemokamas lankymas) dvigubai pigiau. Ir tada nuėjom pasidėti daiktų į rūbinę. Kadangi kuprinėse visi turėjom savo vakarykštės dienos FAIL’o - nealkoholinio alaus. Rūbininkė pradėjo juoktis ir kartoto Beer is good, o mes jai bandėm paaiškinti, kad jis nealkoholinis ir kad mes labai susimovėm, deja, nelabai vykusiai, nes jai išties buvo juokinga.

Pirmiausia atsidūrėm Bode muziejuj, kur labai įdomiai pasivaikščiojom ir nieko neskaitydami tiesiog apžiūrėjom įvairius meno kūrinius. Be abejo, kaip mano vyrai be išsikalinėjimų.

High five Jesus

High five Jesus

11:30 Iš ten kokias 20 minučių praklaidžioję aplink patekom į Pergamono muziejų. Ten radom daug antikos, dar daugiau didybės ir šiaip bandėm sumąstyt, kaip tokius statinius reiktų parsivežti iš tolimų kraštų. Deja, atsakymo neradom, už tai supratom, kad būtų pats laikas pavalgyti. Kaip tikri ne itin pasiturintys studentai patraukėm į medžioklę.
13:00 Suvokdami, kad prie S-bahn’ų stotelių maistas, matyt, pigiausias, susiradom kažkokią kebabinę. Dar net atsisėst gavom už 10% arbatpinigius kažkokiam juodaodžiui (nieko prieš juos šiaip neturiu), nemokančiam kalbėti. Ne tai kad kalbėti angliškai, gi gestais galima, bet jo tiesiog buvo neįmanoma suprasti. Pusės jo pasakytų žodžių nesupratau, na, nelabai profesionalu tokį žmogų leisti dirbti padavėju, bet, ai… Gavom visai nieko kebabus. Labai apsidžiaugiau, kad į manąjį vietoj mėsos įdėjo fetos sūrio, o jis tikrai labai tiko. Pavalgėm taip pusėtinai normaliai. Man maisto užteko, vyrams pasirodė šiek tiek maža. Bet nepaisydami visų negandų išgėrėm paskutinį buteliuką nealkoholinio alaus ir patraukėm į muziejus laimės ieškoti.

Atkreipkit dėmesį į aplinką. KAIP tokio dydžio objektus atsigabenti iš kitos Europos pusės?

Atkreipkit dėmesį į aplinką. KAIP tokio dydžio objektus atsigabenti iš kitos Europos pusės?

14:30 Pasiekėm medicinos istorijos muziejų, kuriame, deja, neleido fotografuoti. O varvinti akeles buvo kur. Be abejo, labiausiai visus sužavėjo visas aukštas pilnas Organų ir jų patologijų. Žavumėlis. Ir šiaip visa medicinos istorija perbėgti buvo netgi labai įdomu. Išėję nusprendėm, kad koytės dar laiko ir reikia kaip nors dasimušt.
16:00 Pasiekėme paskutinįjį - gamtos muziejų. Neapsakomai didelis ir erdvus muziejus. Vienu metu galvojom, kad jau apėjom ir supratom, kad dar geriausiu atveju pamatėm trečdalį. Nuo dinozaurų, žvaigždžių iki visos zoologijos ir įvado į genetiką. Mano nuomone, pastarieji du buvo patys pačiausi.
18:00 Mus beveik išvarė iš muziejaus, nes, kaip ir dažniausiai būna, muziejai dirba nuo 10 iki 18val. Gana ilgai davėme galimybę smegenims ir dūšiai atsigauti, ta proga norėjom ir atsipalaiduoti. Na, kaipgi Berlynas be alaus? Vyrai užsimanė užkąsti. Nemąstydami, kur čia geriau pavalgius, jie tris kartus perėjo išilgai tą pačią gatvę, kol pasiliko prie pačio pirmo varianto. Na, supratau, kaip sunku kartais būna su moterimi. Bent jau taip jaučiausi. Netekę kantrybės prieš trečią ėjimą užsukom į parduotuvę, pasiėmėm po buteliuką alaus, kad kelias neprailgtų. Vokiečiai leidžia gerti viešoje vietoje. Ir tai yra žiauriai keista. Ypač žiemą, po darbo eiti miesto centru ir gurkšnoti alutį.

Ne, mes neturim susireikšminusių draugų. Iš tiesų, prisėdom pailsėt beieškant maisto. Na, stroikė pasirodė visai jauki ir patogi vieta.

Ne, mes neturim susireikšminusių draugų. Iš tiesų, prisėdom pailsėt beieškant maisto. Na, stroikė pasirodė visai jauki ir patogi vieta.

19:00 Pagaliau radom savęs vertą knaipę. Viduje rūkoma, nors dūmtraukio nėra, alus iš statinių, žaidimų automatai ir pagyvenę vokiečiai vyrai. Ir tuomet… Įsiveržiu į vidų aš. Maža mergytė su dviem kasytėm, fotoaparatu ant peties ir miela šypsena. Visi atsisuko ir iki kol neatsisėdom nesiteikė užsisukti. Jaunimas pas juos, panašu, nedažnas svečias, o dar iš užsienio… Ir ką jau kalbėti apie tai, kad viena iš jų yra mergina. Gavom skanaus tamsaus alaus, skaniai parūkyti ir visą vakarą juoko. Greitai į mus niekas nebekreipė dėmesio ir galėjom ramiai šnekučiuotis.
21:00 Pakeliui iš knaipės užsukom į parduotuvę, prisipirkom žolelių trauktinės ir išvarėm vakaro tęst į hostel’į. Na, čia daug komentarų, manau, nereikia, nes viską kuo puikiausiai apibūdina viena nuotrauka.

Turėjom daug gražių buteliukų, iš kurių gavosi nuostabus bokštas. Ryte buteliukų eliminavimo operacijos metu turbūt pabudo visi kaimynai. Barkšt, barktš, barkšt...

Turėjom daug gražių buteliukų, iš kurių gavosi nuostabus bokštas. Ryte buteliukų eliminavimo operacijos metu turbūt pabudo visi kaimynai. Barkšt, barktš, barkšt...

Apie vidurnaktį visi ramiai susirangėm kas savo lovytėse ir toliau nakties įvykius nutyli istorija. Paskutinės dienos įvykius Berlyne irgi stengsiuosi nedelsdama aprašyti. O kol kas tiek.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

2013.01.21

08:30 Tiergarten’e pakeliui į Reichstag’ą užmatėm gražų memorialinį parką. Ir (vėliau pastebėjom, kad daug kur jie taip) užrašą “Slippery. Enter at your own risk”. Ech, tie paranojikai. Prie Reichstag’o mums pasakė, kad turėtumėm užsiregistruoti kitapus gatvės. Taip mūsų gyvenime atsirado 2 laisvos valandos, kurias kažkaip reikėjo prastumti.
09:00 Važiavom iki Čarlio kontrolės punkto, prie kurio pasirodo yra McShit’as, visi jį pamilom per tas kelias dienas. Pamatėm Berlyno sienos likučius, pasifotkinom prie įvairių graffiti piešinių, vyrai pačiupinėjo ant sienos nupieštus papus ir dėl to pusę dienos buvo labai laimingi. Pasijautėm turtingi ir nepakartojami. McShit’e neapsikentus savo kondicijos nuėjau nusiprausti ir išsivalyti dantų, tai buvo linksmiau ir maloniau nei tikėjausi. Išeinant draugą nanotechnologą užkalbino čigonė ir paprašė pinigų, be abejo, mes jų ir taip nelabai turėdami tai čigonei nieko nedavėm. Ir tada… ji mus prakeikė. (Atsiminkite šį faktą, nes vėliau suprasite, kad tokiais dalykais juokaut negalima).

Pati brangiausia turima nuotrauka. Fone mano higienos ir skrandžio gelbėtojas - McShitas.
Pati brangiausia turima nuotrauka, kainavusi visus 6€. Fone mano higienos ir skrandžio gelbėtojas - McShit’as.

11:00 Visi praėję pro metalo detektorius ir visokias kitokias apsaugas patekom į Reichstag’o vidų. Tik… draugo Drakono kažkodėl neįleido. Pasiėmė jo ID ir kalbėjo kažką apie policiją. Nežinantiems primenu, kad Reichstag’e įsikūręs parlamentas, dėl to norint ten patekti reikia praeiti pro rimtą apsaugą. Panašu, prakeiksmas pradėjo veikti. Draugas Drakonas į Reichstag’ą bandė prasinešti 2 peilius. Po 20min trukusio jo aiškinimo, kad yra skautas ir peilius pamiršo išsiimti iš kuprinės, jo peilius paėmė, o patį šiaip ne taip įleido į vidų. Išsisukom.
12:00 Pajudėjom link didelės ir garsios Berlyno skvotos KØPI 137. Pakeliui užmatėm dar kokius 3 pastatus, kuriuos apvaikščiojom ir tik tada radom ieškotą skvotą, kuri buvo… kitapus gatvės. Pašniukštinėjom kiemą ir tyliai tyliai pasišalinom, kol dar niekas nepareiškė mums nepasitenkinimo.

Per daugiau nei 20 metų sukurtas jaunimo ir kultūros centras iš esmės... iš nieko.
Per daugiau nei 20 metų sukurtas jaunimo ir kultūros centras iš esmės… iš nieko.

14:30 Apsipirkom maisto ir alaus (12 buteliukų), nusipirkom Black Devil ir patraukėm ieškoti savo hostel’io. Jį radom labai nesunkiai ir greitai. Užsiregistravom, įsirengėm, gavom perspėjimą, kad už pamestą raktą gausim 250€ baudą ir pradėjom pietauti. O kaip gi kitaip jei ne pietaudami išgersim užsitarnauto alaus. Atsidarėm, pasigirdo nepasitenkinimas “Turbūt kvietinis, bent jau iš kvapo…” Na, kvietinis tai kvietinis, bet bent jau vokiškas alus. Gurkšnis ir draugo Drakono-Teroristo pastebėjimas, kad jis… nealkoholinis. Prakeiksmas toliau sėkmingai veikė.
17:00 Supratę, kad ne tik jėgų dar turim, bet ir daug nealkoholinio alaus, patraukėm į miestą alkoholio ieškoti. Ėjom kokią valandą, kol galiausiai užėjom į parduotuvėlę, nes supratom, kad už alų nesam linkę mokėti 5 ar 7 €. Ir tądien mums pirmą kartą pasisekė. Nes toje parduotuvėlėje nusipirkę alaus gavom pasiūlymą prisėst ir… parūkyt. Parduotuvėje, viduje, taip tiesiog. Radom tokią skylę, kokios ir ieškojom. Ir alus tekainavo 1,50€.
21:00 Nusikalę, šiek tiek išgėrę ir išalkę apsilankėm jau beveik namais tapusiame McShit’e ir grįžom į hostel’į. Karšto vandens egzistencija ten, matyt, retas reikalas, todėl nusiprausę po veik šaltu vandeniu išsiskirstėm miegot.

Gražiai ir jaukiai mes gyvenom. Puikiai matomas kambario interjeras.
Gražiai ir jaukiai mes gyvenom. Puikiai matomas kambario interjeras.

Na, šįkart tiek. Dar bent pora dalių bus, bet tam irgi, pasirodo, reikia jėgų.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Grįžau. Sveika. Ok, nelabai, bet gyva ir labai patenkinta. 4 naktys. 4 vyrai ir begalės nuotykių. Bet viskas nuo pradžių. Visi įvykiai yra tikri, niekas neišsigalvota, veikėjai - realūs asmenys.

Veikėjai:

  • gnom - vienintelė mergina špagų baliaus istorijoje.
  • Albins, Filia, Drakonas - draugai biochemikai. Visi išvyko praėjus 25val po paskutinio egzamino.
  • Dovis - visų draugas nanotechnologas. Tiesa, sesiją pasibaigęs gerokai anksčiau.
Epopėjos pradžia. 2013.01.20
13.00 Atsibeldžiau į baraką pasidalinti kuprine draugu biochemiku, kurio namai labai toli. Ir tuomet neskubėdami pasileidom į kelionę link stoties… pėsčiomis.
14.00 Visi 5 susirinkę stotyje pradėjom laukti autobuso į Berlyną. Tiesa, Filią atlydėjo jo mergina.
14.30 Turėtumėme išvažiuoti. Autobuso nėra. Toliau laukiam ir pradedam nerimauti.
14:50 Nueinam į TOKS’ą pasitikslint, ar viskas ok. Pasako, kad lauktumėme lauke toliau, nes autobusas dėl blogų kelio sąlygų vėluoja. Darosi šalta.
15:10 Atvažiuoja mūsų autobusas, susiregistruojam, įsėdam ir įsipatoginam. Išsitraukiam knygas, guminukus, planšetes, žodžiu, jaučiamės kaip namie.
17:00 Kaune autobusas sustoja ir mums išlipus tik parūkyti vairuotojas pasako, kad persėdam į kitą autobusą. Greitai susirenkam daiktus ir bėgam registruotis. Iš to streso draugas nanotechnologas pamiršo striukę autobuse, kurio vairuotojas buvo kažkur išėjęs ir autobusą, be abejo, užrakino. Šiaip ne taip prisibeldėm ir dar spėjom į savo naująjį autobusą. Ir, o stebukle, teko kalbėtis su pikta bobute, kuri sau buvo užsiėmusi PENKIAS vietas. Šiaip ne taip laikinai išsiprašėm trijų, vėliau tiesiog su ja nekalbėjom, ji su mumis irgi. Tad tas tris vietas taip ir išsaugojom. Iš patogaus, šilto ir visai mielo autobuso persėdom į lenkišką (čia nieko blogo, tik pastebėjimas), nepatogų, girgždantį, sugrūstą ir, svarbiausia, visą naktį rodantį rusiškus filmus, autobusą. Malonu nebuvo, bet šiaip ne taip iškentėm naktį.
2013.01.21
7:10 Jau stovėjom Berlyne, užmatėm U-bahn’o stotelę ir net nežinodami, kur esam pradėjom pažintį su Vokietija.
Kol kas tiek, laukit dar poros dalių.
p.s. pavadinimo prasmę aprašysiu kitose dalyse
gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »