BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Posts Tagged “žmonės”

Ir apima tokia nuotaika, kuriai net muzikos išrinkti nesigauna. Viskas aukštyn, žemyn, vėl aukštyn, tada tiesiog lygu. Taip lyg kardiogramos darymo vidury sustotų širdis. Ir darosi nuobodu. Tada vėl skradžiai žemę ir iš naujo.

Degu viskuo, ką darau. Pirmą kartą mokausi, nors deadline’ai nespaudžia. Pirmą kartą sekmadienį dirbau, nes galėjau. Pirmą kartą mokausi papildomai visiškai svetimos srities, nes įdomu. Pirmą kartą rimtai ėmiausi žaisti Froidą. Ir taip tuščia tuščia.

Dienomis kaip ši mėgstu gerti vyną. Bet vyno motyvas pradėjo per dažnai vaidentis mano gyvenime. Ne, aš jo beveik negeriu, tiesiog jis yra. Reikia juodos kavos. Be cukraus. Kaip senais gerais laikais.

Ir kodėl žmonėms patinka mirti žiemą? Juk net sniego nėra. Greitai 6 metai nuo pirmos su mano ratu susijusios ne giminaičio (tetos senelės pusseserės vyro tėvo) mirties. Aš vis dar prisimenu kiekvieną to klaikaus ryto smulkmeną. Nemoku reaguoti į mirtį. Nemoku adekvačiai reaguoti į žmonių skausmą.

Iš viso nemoku būti adekvati. Visada sakiau, kad norėdama jaustis normali turiu atsidurti tarp žymiai keistesnių už save žmonių rate. Ir tikrai, jaučiuosi normali. Bet visa tai man pradeda patikti. O aš išlepusi ir arogantiška. Ir net nesigėdiju to. Lyg būtų čia ko gėdytis.

Sakau, kad esu nuostabi, žinau, kad esu nuostabi, bet… nejaučiu. Mąstymas yra fucking žalingas įprotis. Ir vėl reikia prisiversti mąstyti tik apie katalitines konstantas, fermentus, lokusus ir visą kitą šūdą. Užtenka žaisti Froidą su savimi. Nieko gero dar nesigavo, vadinasi, maža tikimybė, kad gausis.

Nieko nėra gyvenime blogiau už laukimą. Kai nieko nieko negali pakeisti. Ir aš laukiu. Ilgai ir kantriai. Nes taip reikia. Aš net neklausiu KODĖL taip reikia. Reikia. Gerai. Palauksime. Ko? Geresnio rytojaus. Bet ko, kas yra kitaip.

Nekenčiu iki ausų įsimylėjusių žmonių. Ne todėl, kad pavydėčiau ar jie atrodo per daug laimingi. Priešingai. Jie bjaurūs savo apsimestinumu. Nemėgstu malonių žmonių. Jie visi dirbtiniai. Plastmasinės lėlės. Ir dar dažnai brokuotos.

Ir aš kada nors suaugsiu. Bet dar negreitai. Jau seniai galiu balsuoti, vairuoti ir visa kita. Ir vis vien turbūt reikia nueiti pas kokį mechaniką, kad iš esmės sutaisytų. Kažkur mechanizmas veikia ne visai taip, kaip norėtųsi.

Aš myliu pasaulį lygiai taip pat stipriai kaip ir jo nekenčiu.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Ir nieko naujo. Nerašau čia mėnesiais, tada vėl parašau ir kuriam laikui dingstu. Kodėl? Mano gyvenimas per geras, kad rašyčiau.

Atrodo, dar viena įprasta naktis. Tik kažkodėl visi per ją švenčia, nusprendėm pašvęst ir mes. Nuvažiavom į kažkokį tūsą, kuriame radom RastaPutiną, daug taivaniečių, šiaip kažkokių random žmonių. Kadangi nelabai ką supratom, išvažiavom į Sigmą.

Pusę dvylikos jau lipom laiptais link ten, kur vis dingsta mano vyras. Sako, groja, nors iš tuščių butelių kiekio sprendžiant gali būti, kad ne tik groja. Bet tebūnie… Ir jo veidas nušvito. Pagaliau. Ir pati džiaugiausi ta ramia ir šeimyniška atmosfera. Atvažiavom penkiese. Aš, vyras, grupiokas su mergina ir vakaro eigoje Reksu ir gražiausiu miesto šunimi tapusi mano mažoji.

Be 5 vidurnaktis. Užsilipom ant stogo, o tada apstulbinti 3D vaizdo nebežinojom, į kurią pusę žiūrėti. Visur fejerverkai, viskas taip gražu, jauku ir taip gera, kai mielasis apkabinęs linki dar vienų gerų metų. Abu žinom, kad kitaip nė būt negali. Mažoji šiek tiek išsigandus, bet vėl pamačius, kad grįžom ir susilaukus begalės dėmesio nurimo. Karts nuo karto išeidavo į kitą tūsą šalimais. Matyt, pabodo tų pačių žmonių glostymas, tai užsimanė dar šiek tiek dėmesio.

Galiausiai pavargę grįžom namučio ir ramiai dviese užmigom. Pirmą naktį 2014-aisiais. Labai maloni man tokia magija. Net jei tokia paprasta.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Prisipažįstu - ilgai nerašiau. Tiesa, abejoju, ar beliko dar skaitančių. Ir šiandieninė tema tokia labiau iš reikalo, nes seniai seniai žadėjau, o ne iš didelio užsidegimo ir noro.

Internetas pergrūstas informacija. Baisiausia, kai žmonės linkę sugerti visą neigiamą informaciją net nefiltruodami.

Chemija yra blogai, nes kažkas per televiziją kažką kalbėjo apie maistą ir vartojo šitą žodį. Išties, vien dėl to, kad kažkoks lochas nesupranta, ką kalba ir siekia manipuliuoti masėmis, reikia juo tikėti.

Atominė elektrinė yra blogai, nes gi Černobilis vėl pasikartos. Kam ta energetinė nepriklausomybė? Darbo vietos? Pinigai? Kodėl gi nepalaikius dar artimesnių santykių su Rusija?

Kubilius yra vagis! Seime vien vagys! Ir idiotai, negirdintys, ko iš tikrųjų reikia tautai. O ko reikia? Duonos ir žaidimų? Piketų ir šūkavimų? Taip, kam rūpi tie kasdieniai faktai, kad Lietuva ekonomiškai labai gerai atsilaikė pastaraisiais metais. Ir tikrai visiškai nesvarbu, kad Seime žmonės svarsto ir priiminėja įstatymus, vyriausybė rūpinasi įvairiomis sritimis ir dirba dėl visų gėrovės. Geriau tegul visi būna vagys.

Universitetai ruošia bedarbius. Visiška nesąmonė! Lochui net universiteto diplomas nepadės. Rimtai.

Visas gyvenimas yra pilnas sąmokslo teorijų. Aplinkiniai yra slapti KGB šnipai, valstybinės organizacijos tarnauja Rusijai/JAV/ateiviams (tinkamą pabraukti). Tikrai, logika žmogaus egzistencijai nėra reikalinga. Aštrus protas, kritinis mąstymas irgi, tai kam stengtis?

Nesinori tikėti, kad tai gali būti tiesa? Nueikite į dienraščių tinklapius ir paskaitykite kelių straipsnių komentarus. Tiesa, aš prieš tai morališkai pasiruošiu, kad nebūtų didelio kultūrinio šoko. Vis vien niekaip jo neišvengiu.

O dabar šiek tiek iš tikro gyvenimo. Medicinos mokslų daktaras, atrodo, visai rimtas asmuo rašo: “AIDS nėra infekcinė liga, kuria gali susirgti bet kuris žmogus, kad AIDS liga serga tik specifinės grupės žmonių – narkomanai ir gėjai”
Šaltinis: bernardinai.lt

Informacijos srautai yra neaprėpiami. Viskas, ko reikia, norint neprapulti - kritiškai viską vertinti ir atsirinkti tiesą nuo melo. T.y., išmokti vertinti šaltinių patikimumą, išmokti daryti išvadas, vertinti vieno ar kito įvykio tikėtinumą ir t.t.

p.s. gavosi ne taip rimtai, kaip planavau, bet kol kas paliksiu taip.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vieni keiksnoja Valentino dieną. Kiti ją tiesiog švenčia. Keista, bet keikia dažniausiai tie, kurie antros pusės ne tik kad neturi, bet dar ir yra visiški nevykėliai iš prigimties.

O aš nemėgstu žmonių. Tiksliau, jų kvailumo. Ir viso to išpūsto burbulo, tos pompastikos.

Su vaikinu susitarėm nešvęsti šitos keistos ir dar religinės šventės. O ir kalną darbų abu turėjom. Nežinau, kaip kiti, bet kad vakar valentynkė buvo prisiminiau tik šiandien. Nei aplinka labai užkniso, nei aš kažkaip sureikšminau viską ir gavosi diena kaip diena. Nė kiek ne blogesnė už kitas.

Ar tikrai verta visada išreikšti, o gal greičiau išrėkti savo nuomonę, kai ji maždaug niekam nerūpi?

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žmogus yra velniškai susireikšminusi būtybė, mananti, kad gali apibrėžti, ką žudyti galima, o ko ne. Ir ne tik ką, bet ir kokiu tikslu.

Pradėti reiktų nuo klausimo, ar iš viso galima žudyti? Mano kaip ir daugelio atsakymas čia yra - be abejo TAIP. Argumentai? Pažvelgus į žmogaus evoliuciją aiškiai matomas visaėdiškumas, vadinasi, negalima imti ir nustoti žudyti - na, dėl ramybės galiu pridėti - gyvūnų. Negalima pamiršti ir savigynos.

Pereiname prie kito klausimo, ką žudyti yra gerai, o ko ne? Kitaip tariant, kada žudymą galima pateisinti?

1. Dėl maisto? Bet kai Kinijoje valgomi šunys, tai visi šlykštisi.

2. Dėl pragyvenimo? Na, juk visiems reikia batukų iš kiaulės odos, o kartais ir vienas kitas rankinukas ne pro šalį, o jei žiemą šalta - reikia kailinių, geriau iš audinės kailio. Kodėl? Ji reta, vadinasi, tai prabangos ženklas.

3. Dėl kasdienių produktų? Be abejo, sunku būtų be muilo, šampūnų ir kitokių kasdieninių priemonių. O kaip jums kosmetika testuota ant pelyčių? Dauguma kosmetikos tokia.

4. Galbūt, dėl mokslo? Oj ne, kam tiems besimokantiems ir siekiantiems tobulėti jauniems protams praktika? Tegul iš paveikslėlių mokosi apie modelinius organizmus, su kuriais, tikėtina, ateity atliks tyrimus. Ir iš viso, kam tie tyrimai? Negi mokslininkai tokie kvaili, kad imtų ir nesugebėtų matematiškai apskaičiuoti, kas sukelia vėžį ir kaip jį išgydyti?

Mano kuklia nuomone, žudymas negali būti pateisinamas arba ne. Jis yra, visuomet vienodai šlykštus, bet kartais reikalingas. Dažnai gyvūnai yra žudomi be tikslo, dėl kvailų užgaidų ar dar ko. Mėsa nėra gyvybiškai svarbi žmogui besirūpinančiam savo mityba. Yra kalnas sintetinių medžiagų, kurias galima naudoti vietoj odos, yra natūrali kosmetika, kurią galima net patiems pasigaminti arba galima nenaudoti jokios. Gyvenimas įmanomas ir nežudant gyvūnų, bet tai atima labai daug laiko, todėl mes, XXI amžiaus žmonės, turėdami galimybę nežudyti tiesiog taupom laiką gyvendami aplink skerdieną.

Juokinga, kad žmonės valgo mėsą, gyvena tarp gyvūnų kūno dalių, tačiau patys niekaip negali įsivaizduoti, kaip reiktų nužudyti ką nors. Nesinori tiesiogiai teptis rankų. Tam mes turime mėsininkus ir noriai mokame jiems pinigus už tai, kas jau įgavę rausvą blizgesį ir nebėra panašu į gyvūną.

Apgailėtina, kad į gyvūnus naudojamus mokslui žiūrima kaip į bereikalingą žudymą. Tiesa, jokios tiesioginės ir greitos naudos tai neduoda. Teko kalbėti su keliais būsimais mokslininkais, sakė, būtų jų valia, jie tyrimus ir su žmonėmis atliktų (tai lemtų produktyvesnį darbą) ir aš jiems jau beveik pritariu. Nes koks skirtumas pelė ar žmogus? Iš esmės, jokio.

Šiandien skrodžiau pelę, po to kaip visad užvirė arši diskusija, kodėl negalima mokytis iš vadovėlių ir kam atiminėti nekaltą peliuko gyvybę? Ogi tam, kad kada nors atliekant tyrimus bent jau minimalias biologijos žinias turėčiau, kad žinočiau, kaip turi atrodyti pelė iš vidaus. Visgi, tai modelinis organizmas. Ir pabaigai, jau labai banalus, bet teisingas klausimas pamąstymui: Ar norėtumėt, kad jus operuotų chirurgas nė karto neskrodęs žmogaus?

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Turbūt jau laikas atsiprašyti, ne kažko, o visos savo aplinkos. Už tai, kad esu tokia, kalti ne kiti, o jūs, bet vis vien… Toli gražu ne visada esate verti tiek piktų žodžių, tiek agresijos, pakelto balso tono ar ignoravimo.

Man atrodo, riba jau nebetoli. Riba, kai teks rinktis: aš ar aplinka laimėjo šitą karą. Ir karas čia ne jokia metafora. Verti atsiprašymo turbūt ir tie, iš kurių reikalavau daugiau nei jie padarė. Ir dėl to pykau, moralizavau, priekaištavau. Viskas buvo dėl to, kad mačiau, jog įmanoma daugiau, kad per mažai pastangų, kad dar ne galimybių riba.

Dar, atsiprašymo nusipelnė ir tie, kuriems iškėliau per aukštus standartus. Nes tikėjau, kad įmanoma. Net ne tikėjau - žinojau. Daug reikalauju iš savęs, dėl to lygiai taip pat daug noriu ir iš kitų. Žinau, kad psichologinis smurtas nėra toleruotinas, bet tai - mano talentas. Kaip ir grojimas nervais.

Turbūt reikia išvados. Aš net nežadu keistis. Tokiu atveju išduočiau pati save, o tai… ne itin malonu. Ir visiškai netoleruotina. Bent jau mano kuklia nuomone. Ką jau kuklia. Buvau, esu ir būsiu viso ko centras. Mano egocentriškumas sunkiai išgydomas. Na, išgydomas man nepriimtinais būdais. Tad, linkiu stiprybės kankinantis toliau. Kodėl ne mesti viską velniop? Nes kad ir kaip manęs galima neapkęsti, be manęs yra per sunku. Arba aš tiesiog per daug naudinga, reikalinga, kad taip imti ir atsisakyti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

P. sakė, kad negalima kalbėti su žmonėmis, kurie nėra tokie pat laimingi. Gal tikrai vertėtų amžiams užsičiaupt?

Labai norint galima įrodyti, kad rūkymas visiškai nekenkia. Nors, koks skirtumas, tiesiog prisidegsiu dar vieną. Tas pats.

4 dienų savaitgalis, 3 darbo dienos. Gražiai skamba, realiai gaunasi 0 ir 7, bet who gives a fuck?

Laukiu žinutės, ar turėsiu laisvą dieną. Liko 2 minutės. Neturėsiu. Liūdna.

Aš vis tiek laiminga. Pagaliau. Ir vėl. Žmonės nemoka nekalbėti. Jie nemoka patylėti, kada reikia, nes tiesiog… nežino, kur riba. Žmonės supisti padarai.

Keista suprasti, kad mano spintoj pilna gotyčnų nesąmonių. Jas išsitraukus net aš nustebau, kad tokių turiu.

Neseniai buvau metalo koncerte. Nors, greičiau ten metalo pjankė. Buvo alaus, pogo, kraujo, pusnuogių mergyčių, senų pažįstamų, daug mizantropijos. Buvo naktinis miestas, paskutiniai tabako likučiai, apkabinimai ir pokalbiai. Buvo pavydo, kreivų žvilgsnių, apkalbų, ašarų. Buvo ir šypsenų, bučinių, džiaugsmo, aistros. Visko buvo. Metalo pjankės tuo ir ypatingos.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Visą laiką svajoju apie tai, kaip nueisiu į paskaitas ir vėl matysiu. Būsiu šalia. Bus gera. O kažkas dar sugebėjo sugalvoti, kad esu nejautri asmenybė. Idiotai.

Ha, kažkoks lochas per klaidą man leido dėstyti vaikams (na, sąlyginai vaikams, dauguma turbūt jau pilnamečiai), bet vis vien. Čia gi vaikų kursas… *po 30min* blet, nieko nesuprantu. Ir aš rimtai pradedu galvoti, kad jie adaptuoti.

Šiandien gavau pirmus savo legaliai uždirbtus pinigus. Gal ir nieko. Vėl eičiau pietauti į restoraną, bet… Vienai neįdomu. O kas nuvestų į vegetarų restoraną arti nėra. Gal ir gerai. Pailsėsiu nuo staigmenų ir vegetariško maisto.

Tiek tų trumpų gyvenimo dienų aprašų ir teliko…

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pastebėjau keistą tendenciją. Išties, gal ne tokią ir keistą, tiesiog velniškai man nenaudingą. Žmonės, kuriuos palieka, kurie vienaip ar kitaip yra nuskriaudžiami ir JIE TAI PARODO, yra vertinami žymiai atlaidžiau nei tie, kurie kovoja ir stengiasi nesusimauti.

Jei tave nuskriaudė gyvenimas yra normalu nustoti mokytis, dirbti, stengtis tobulėti? Panašu, kad taip, nes kiekvienam tai parodžiusiajam (bent jau mano aplinkoj) suteikiamas tam tikras pereinamasis etapas, kurio metu leidžiama susimauti tiek kartų, kiek nori ir niekas dėl to nepyksta.

O dabar pabandykit praradę ką nors svarbaus to neparodyti ir tada nežymiai (pabrėžiu, vos truputį) susimauti. Jus sėkmingai visi (atsiprašau už tokią kalbą) išdulkins per šikną nė nemirktelėję.

Ir dabar suprask, žmogau, geriau būti lochu, kurio visi gailisi ir kuriam viskas atleidžiama, ar žmogumi, kuriam niekada negalima susimauti. Aš renkuosi antrą, nes vis mažiau rūpi, ką kas galvoja. Ypač, kai tai liečia MANO gyvenimą.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Šiąnakt stebėjau krentančias žvaigždes ir nesugebėjau sugalvoti nė vieno noro. Ir tikrai ne dėl to, kad skraidžioju padebesiais. Pradėjau bijot norėt… nes norai pildosi ir jie nebebūna tokie mieli ir nuostabūs, kokie, atrodė anksčiau.

Šiąnakt žaidžiau su ugnimi. Ir įkaitęs metalas lietė rankas, o ugnis vis atsitrenkdavo į plaštakas. Šiek tiek skauda, bet jausmas, kad valdai ugnį to vertas. Išties, kiek daug yra aukojama vien dėl jausmo, vaizdo, kitų nuomonės… Kvailystės. Pigu ir nelabai tikra.

Šiąnakt kelias minutes skyriau bandymui paatvirauti. Gavosi gana šūdinai, bet bent jau pabandžiau… Pasirodo, su žmonėm tikrai nėra apie ką kalbėti.

Šiąnakt klausausi muzikos ir kvailai mąstau apie gresiančią ateitį. Kuri, beje, nieko gero nežada. Bet ne taip svarbu. Nes man patinka savo kūrybą matyti juodu ant balto ir ją liesti. Vis ne internetas, kuriame visi beveik vienodai neįdomūs.

Šiąnakt aš nemiegu, nes miegas yra pervertinamas. Nenoriu prarasti savo produktyvumo.

Šiąnakt aš esu tikra, o ryte kaip visad - ta pati šlykšti kalė. Nes taip lengviau, taip tiesiog reikia.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »