BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Posts Tagged “vakarėliai”

Ir apima tokia nuotaika, kuriai net muzikos išrinkti nesigauna. Viskas aukštyn, žemyn, vėl aukštyn, tada tiesiog lygu. Taip lyg kardiogramos darymo vidury sustotų širdis. Ir darosi nuobodu. Tada vėl skradžiai žemę ir iš naujo.

Degu viskuo, ką darau. Pirmą kartą mokausi, nors deadline’ai nespaudžia. Pirmą kartą sekmadienį dirbau, nes galėjau. Pirmą kartą mokausi papildomai visiškai svetimos srities, nes įdomu. Pirmą kartą rimtai ėmiausi žaisti Froidą. Ir taip tuščia tuščia.

Dienomis kaip ši mėgstu gerti vyną. Bet vyno motyvas pradėjo per dažnai vaidentis mano gyvenime. Ne, aš jo beveik negeriu, tiesiog jis yra. Reikia juodos kavos. Be cukraus. Kaip senais gerais laikais.

Ir kodėl žmonėms patinka mirti žiemą? Juk net sniego nėra. Greitai 6 metai nuo pirmos su mano ratu susijusios ne giminaičio (tetos senelės pusseserės vyro tėvo) mirties. Aš vis dar prisimenu kiekvieną to klaikaus ryto smulkmeną. Nemoku reaguoti į mirtį. Nemoku adekvačiai reaguoti į žmonių skausmą.

Iš viso nemoku būti adekvati. Visada sakiau, kad norėdama jaustis normali turiu atsidurti tarp žymiai keistesnių už save žmonių rate. Ir tikrai, jaučiuosi normali. Bet visa tai man pradeda patikti. O aš išlepusi ir arogantiška. Ir net nesigėdiju to. Lyg būtų čia ko gėdytis.

Sakau, kad esu nuostabi, žinau, kad esu nuostabi, bet… nejaučiu. Mąstymas yra fucking žalingas įprotis. Ir vėl reikia prisiversti mąstyti tik apie katalitines konstantas, fermentus, lokusus ir visą kitą šūdą. Užtenka žaisti Froidą su savimi. Nieko gero dar nesigavo, vadinasi, maža tikimybė, kad gausis.

Nieko nėra gyvenime blogiau už laukimą. Kai nieko nieko negali pakeisti. Ir aš laukiu. Ilgai ir kantriai. Nes taip reikia. Aš net neklausiu KODĖL taip reikia. Reikia. Gerai. Palauksime. Ko? Geresnio rytojaus. Bet ko, kas yra kitaip.

Nekenčiu iki ausų įsimylėjusių žmonių. Ne todėl, kad pavydėčiau ar jie atrodo per daug laimingi. Priešingai. Jie bjaurūs savo apsimestinumu. Nemėgstu malonių žmonių. Jie visi dirbtiniai. Plastmasinės lėlės. Ir dar dažnai brokuotos.

Ir aš kada nors suaugsiu. Bet dar negreitai. Jau seniai galiu balsuoti, vairuoti ir visa kita. Ir vis vien turbūt reikia nueiti pas kokį mechaniką, kad iš esmės sutaisytų. Kažkur mechanizmas veikia ne visai taip, kaip norėtųsi.

Aš myliu pasaulį lygiai taip pat stipriai kaip ir jo nekenčiu.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Ir aš kaip visada. Iš niekur nieko. Bet šįkart rimta. Tiek minčių, idėjų, kurių niekaip nesugebu susidėliot ir išsakyt. Taigi, sveiki, ir vėl aš. Taip, ta pati nuostabi gnom. Per šį laiką parašliavojau kitur, nes tylėti tiesiog negaliu. Nežinau, ar tai gerai, bet ką padarysi.

Aš mėgstu šokti. Mėgstu vakarėlius iki ryto klubuose. Mėgstu negerti ir stebėti girtus. Mėgstu ramius pasisėdėjimus su draugais ir vos išmušus vidurnakčiui susiruošti namo. O kartais jo ir nesulaukti. Mėgstu eiti tūsintis vidury savaitės. Mėgstu šokti pogo. Mėgstu pankroko koncertus. Mėgstu gerti iki ryto. Dievinu šokti iki kol nebejaučiu nei kojų, nei kūno. Mėgstu klausytis lengvo džiazo. Man patinka eiti į metalo koncus ir sakyti savo nuomonę. Garsiai. Mėgstu eiti į universitetą nepasidažius. Mėgstu dažytis būdama gamtoje. Mėgstu neformalioj aplinkoj būti su švarkeliu ir klasikiniu sijonu. Mėgstu su džemperiu ar didele iškirpte kalbėti viešai. Man patinka atrodyti moteriškai. Ir kartais ne moteriškai.

Kaip? Kodėl? Nes man patinka būti tokiai, kokia esu. Man patinka viskas po truputį. Aš nenoriu būti kažkokiuose rėmuose. Man giliai nusispjaut, kaip turėčiau kažką daryti, jei aš to noriu kitaip. Man nusispjaut, kad pankroko, metalo ir popso maišyti nepridera. Aš gyvenu savo gyvenimą, tokį, kokio pati noriu. Aš noriu maištauti ne prieš kažką, o už kažką. Vis dažniau noriu kurti labiau nei griauti. Ir vis dažniau man norisi keistis. Akimirkai, vakarui, savaitei. O po to viskas kaip visada.

Kažkada galvojau, kad noriu gyventi nuo A iki Z normalų gyvenimą. Ne, nenoriu, nes per daug myliu gyvenimą. Savo. Tokį fragmentišką, besikeičiantį, netikėtą. Tokį, kokio į nieką niekada neiškeisčiau. Ir vis mąstau, kad nei gera žmona, nei gera mama būsiu. Bet juk shit happens. O gyvenimas per daug gražus, kad būtų iššvaistytas abejonėms.

Ir ne, aš nesiruošiu kada nors subręsti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »