BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Posts Tagged “Šyzos”

Scenarijus paprastas. Greit kolis. Reikia mokytis. Ilgai nerašiau, tai ne tik sąžinė pabudo, bet ir moralinis poreikis.

Nusilakavau skaisčiai raudonai nagus. Matyt, darausi labiau nei nepakenčiama.

Pagaliau dirbu tai, kas man iš tikrųjų patinka. Na, už tai pinigų negaunu. Bet kada nors.

Suvokiau, kad šiaip jau principai ne tokie jau ir svarbūs, kai kaina - santykiai su artimaisiais.

Vis dar nepriprantu prie to, kad viešoj erdvėj kartais turėčiau atrodyti rimta ir brandi. Ir keista grįžus namo išsileisti kuoduką, įšokti į treningus ir vėl pasijusti savimi.

Vėl mokausi. Na, bent jau apsimetu.

Keista, kai žmonės, su kuriais nesinori artimai bendrauti nusprendžia, kad tai reiškia, kad neigiu jų egzistenciją ir nustoja sveikinęsi.

Ar tikrai nenoras palaikyt artimus santykius yra lygus norui tą žmogų sulyginti su žeme?

Aš užaugus būsiu graži. Arba išsimiegojus. Arba bent jau pasidažius.

Noriu dar vienos +/- erotinės fotosesijos.

Vis dar turiu randus ant pilvo po auskarų ir tai patys gražiausi randai pasaulyje.

Suvokiau, kad turiu patį geriausią ex pasaulyje. Jis, matyt, buvo pats blogiausias vaikinas, bet tikrai yra pats geriausias ex.

Vis dar stebiuosi, kai žmonės konsultuojasi dėl santykių su manimi. Aš tame patirties turiu viso labo metus.

Visi prieš tai buvę gyvenimo metai buvo situacijos išnaudojimas pagal savo poreikius.

šiek tiek nupušus,
gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Neberašau nuolat. Gal ir gerai. Visiems nuo to lengviau. Žmonės, kurie žino apie šitą blog’ą (ar kitus) vos sužinoję, kad yra kas nors naujo, išsigąsta. Ir aš juos labai suprantu. Kai viskas normaliai rašyti net nesinori.

O aš toks padaras, kad turiu palaukti, kol viskas susikaups ir tada jau tėkšteliu. Ir vėl susikaupė. Šįkart ne šiaip kažkokio negatyvo, nepasitenkinimo visuomene ar dar kokio marazmo. Šįkart rimta. Susikaupė mintys.

Prisimenu save prieš kiek daugiau nei metus. Ir stebiuosi, kad taip greitai ir, atrodo, nepakeičiamai viskas pasikeitė. Aš iš prigimties maištautoja. Gimiau prieštarauti, neigti ir maištauti. O gal tiesiog neišaugau iš paauglystės. Bet kuriuo atveju, buvau viena ir pati sau. Noriu vyro - turiu. Noriu tūso - švenčiu. Aš turėjau savo taisykles, kurių buvo nevalia laužyti. Žmonės ateidavo ir išeidavo. Dėl daugumos net nesukdavau sau galvos. Nebuvo verta. Visad gaudavau, ko noriu. VISADA.

Tiesa, ir dabar gaunu. Tik noriu nebe visai to. Į koncertus vaikštom, nes įdomu pasiklausyti muzikos. Girti ir lėbaujantys labiau gąsdina nei atrodo smagi kompanija. Vakarėliuose vis daugiau maisto ir vis mažiau alkoholio. Atsirado mes.

Kartais vis dar sunku su savo per daug individualistišku charakteriu taikytis prie ko nors. Daryti ne tai, ko noriu aš, o tai, kas abiems geriau. Bet kartais užtenka pažvelgti į tas neapsakomas akis ir nieko daugiau nebereikia. Kartais vis dar sunku prisiminti, jog kažko norėdama aš negaliu paprasčiausiai atsistoti ir išeiti.

Ir iš kitos pusės, labai gera. Gera žinoti, kad nesvarbu, kas benutiktų, nereikės vienai verkšlenti dėl šūdino gyvenimo. Mažų mažiausiai būsime dviese.

Niekad nesimokiau būti su kažkuo. O kaip sunku buvo išmokti lovoje tilpti dviese, derinti dienos darbus ir tartis dėl kasdienių dalykų ar ateities planų. Mokausi. Norėtųsi sakyti, kad per tiek laiko išmokau, bet vargu, ar tai tiesa. Vis dar intensyviai mokausi. Ir tikiuosi, jog vieną dieną drąsiai tardama taip žinosiu, jog bent tai nebekliudys ateity.

Būna žmonių, dėl kurių verta eiti kad ir į pasaulio kraštą. O būna tokių, su kuriais pakeliui į pasaulio kraštą. O būna… O gal ir nebūna.

Beprasmis įrašas gavosi, bet bent jau ta bomba, kuri tuoj tuoj turėjo sprogti numalšinta. Iki kito karto. Pasiilgau naktinio savo gyvenimo.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Apsipratau jau su universitetu. Su tuo, kad jei jau gaunam darbų, tai dachuja vienu metu. Tik streso nėra. Visiškai nėra.

Pirmą kartą gavau galimybę pasijusti mokytojo vietoj ir LGMO vykdžiau grupelei moksleivių. Su telefonu rankose, nes buvo velniškai nuobodu, nuolatiniu noru pagauti ką nors nusirašinėjantį. Visai įdomu buvo vaikščioti po klasę, žiūrėti, ką vaikai rašo ir stebėtis, kaip jie tokių elementarių dalykų nežino.

Matyt, niekada nepriprasiu prie to, kad į mane kreipiasi Jūs.

Šiandien susitikau su ex, aš jo velniškai pasiilgus buvau. Keistas reikalas.

Teisingai Monari sakė: taip ilgai žaidžiau ir išsidirbinėjau, dabar žaidžiama su manimi. Gal to ir nusipelniau, bet aš net normaliai dirbt negaliu. Jei nekeisiu požiūrio į gyvenimą, dar ilgai neturėsiu antros pusės. Panašu, kad tikrai tobulų nebūna.

Pasiilgau draugų, keista, bet net jiems nerandu laiko. O taip noriu.

Į apyvartą grįžo Atika, tikrai ruduo. Tikrai labai negeras ruduo.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Pagaliau apie šitą blog’ą rašo įrašus kaip apie netinkamą skaityti.

Šiandien mačiau tobulą studentišką išradimą: ant metalinių strypų pritvirtintas lovos rėmas, ant jo sudėti trys mokyklinių suolų stalviršiai ir ant jų guli čiužinys. nelabai stabilu, nelabai patikima, bet tas čiužinys toks patogus, kad vos atsisėdus taip ir nepajunti kaip greitai atsiguli ir užmiegi.

Hey I just met you,
and this is crazy.
But you’re pregnant,
So kill the baby.

Išmokau dalinti iš 0, dauginti begalybę iš begalybės, bet vis vien nesugebu to pritaikyti gyvenime.

Man patinka šyzinti,
gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

-Aš neturiu laiko, kas norit apsiimt organizavimu? Na, jei niekas nenori, tai gal ir turiu aš to laiko…

Aš visad maniau, kad asmeninį gyvenimą turi tik nevykėliai, dėl to aš pati jo jau seniai atsisakiau.

Keista gauti žinutes iš pasiilgtų žmonių, kurių turėčiau nekęst, norėt pasmaugt, o vis vien vos pamačius vardą norisi šypsotis.

Man vis labiau panašu, kad gražiai atrodai ir noriu tave išdulkinti sakomi visiškai dėl tos pačios priežasties.

Liko 6 dienos ir 1 valanda. Man vis dar giliai px. Galbūt greitu metu susimąstysiu, dabar paprasčiausiai neturiu tam laiko.

Kažkas sakė, kad man netinka keiktis. Kažkas tiesiog neturi skonio.

Pamąstymai prieš vakaro darbus. Man nuoširdžiai patinka studijuoti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

V. pasidažiusi lūpdažiu išbučiavo visą veidrodį. Pasikviečiau ją, paklausiau kodėl ji taip padarė, ana apsisuko ir nuėjo, po poros minučių grįžta vesdamasi kitą draugą už rankos ir priekaištaudama, kodėl jis bučiuoja veidrodį.


Tik mano draugai yra tokie dėmesio kekšės, kad paryčiais rašinėtų visiems miegantiems, kad pasiklydo, jog tik gautų dėmesio.


R: Mačiau voverytę.
V: J. sakė, kad prie tualeto yra voverių kiaušiniai. 19 metų, o dar tiki tokiais dalykais…


Paskutinę naktį išėjom parūkyti. Paskutinės cigaretės ir pažiūrėti į nuostabiai giedrą dangų. Tik išėję supratom, kad jau seniai prašvito. Parūkėm ir slėpėmės pačioj tamsiausioj namo vietoj.

J: kelkis, ateik
M: *keiksmažodžių lavina* tikrai būtina?
J: tiesiog aš kitų draugų neatpažįstu ir nežinau, kas kur…

Sunku su tokiais žmonėm gyventi gamtoje, bet bent jau linksma. Visai pripratau pabudus keikti visus, matyti tuos pačius patinusius veidus, vietoj to, kaip kad įprasta, pabusčiau viena, ramiai ir niekur nebėgdama pasidaryčiau kavos.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pastebėjau keistą tendenciją. Išties, gal ne tokią ir keistą, tiesiog velniškai man nenaudingą. Žmonės, kuriuos palieka, kurie vienaip ar kitaip yra nuskriaudžiami ir JIE TAI PARODO, yra vertinami žymiai atlaidžiau nei tie, kurie kovoja ir stengiasi nesusimauti.

Jei tave nuskriaudė gyvenimas yra normalu nustoti mokytis, dirbti, stengtis tobulėti? Panašu, kad taip, nes kiekvienam tai parodžiusiajam (bent jau mano aplinkoj) suteikiamas tam tikras pereinamasis etapas, kurio metu leidžiama susimauti tiek kartų, kiek nori ir niekas dėl to nepyksta.

O dabar pabandykit praradę ką nors svarbaus to neparodyti ir tada nežymiai (pabrėžiu, vos truputį) susimauti. Jus sėkmingai visi (atsiprašau už tokią kalbą) išdulkins per šikną nė nemirktelėję.

Ir dabar suprask, žmogau, geriau būti lochu, kurio visi gailisi ir kuriam viskas atleidžiama, ar žmogumi, kuriam niekada negalima susimauti. Aš renkuosi antrą, nes vis mažiau rūpi, ką kas galvoja. Ypač, kai tai liečia MANO gyvenimą.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Žinot, kodėl aš dar mielai guluosi naktimis į lovą ir rytais nenoriai, bet keliuosi iš jos? Kodėl dar dirbu, stengiuosi, kabinuosi dantim ir nagais? Net nelabai svarbu į ką. Nes tikiu, kad sulig kiekviena diena aš esu vis arčiau savo gyvenimo permainų. Kardinalių.

Aš viską dar spėsiu. Žinoma spėsiu. Px, kad neseniai mintimis palaidojau draugą, nes net į jo laidotuves nueiti negalėjau… Vis dėl to, kad daugiau niekas nemirtų. O užvakar mirė senos sugėrovės motina. Reakcija? “Dėkui už informaciją”. Eikit nx geriau, kokio bybio visi sugalvojot dvėst dabar? Užpisot.

Buvau ten, kur yra sniego, kur galima stotis ant tos tūpos lentos, keistai vadinamos snowboard’u ir leistis nuo kalno. Tik nieku gyvu nežiūrėkite į dangų. Šlykštu tada darosi. Aš jaučiausi lyg šaldytuve ar kokiame nors dideliame karste. Tik dėl įdomumo. Bet įspūdžiai geri. O ir su lenta susidraugaut baigiu.

Pastebėjau, kad visas mano gyvenimo romantiškas akimirkas kaip nors susigadinu arba mano antra pusė jas sugadina. Ir vienintelį kartą, kai mes buvome romantiški iki galo į kambarį įsiveržė draugė: “M., einam šokt, gi visa naktis dar prieš akis…” Va tokie va mano draugai. Ir negali pykti. Nebent pasiūlyti išeiti parūkyt.

Pagaliau supratau, kad iš tiesų pyksta tik labai jau nelaimingi žmonės. O aš laiminga, todėl pykt nepykstu. Na, gal kartais būnu perdėm sarkastiška ar ironiška, bet nieku gyvu ne pikta.

Vis tik su naujais. Ta tūpa švente, kurią švęsti yra vienas milžiniškas absurdas. Nebent turi pakankamą kiekį alkoholio. Aš neturėjau.

tipo gera
gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »