BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Posts Tagged “meilė”

Ir apima tokia nuotaika, kuriai net muzikos išrinkti nesigauna. Viskas aukštyn, žemyn, vėl aukštyn, tada tiesiog lygu. Taip lyg kardiogramos darymo vidury sustotų širdis. Ir darosi nuobodu. Tada vėl skradžiai žemę ir iš naujo.

Degu viskuo, ką darau. Pirmą kartą mokausi, nors deadline’ai nespaudžia. Pirmą kartą sekmadienį dirbau, nes galėjau. Pirmą kartą mokausi papildomai visiškai svetimos srities, nes įdomu. Pirmą kartą rimtai ėmiausi žaisti Froidą. Ir taip tuščia tuščia.

Dienomis kaip ši mėgstu gerti vyną. Bet vyno motyvas pradėjo per dažnai vaidentis mano gyvenime. Ne, aš jo beveik negeriu, tiesiog jis yra. Reikia juodos kavos. Be cukraus. Kaip senais gerais laikais.

Ir kodėl žmonėms patinka mirti žiemą? Juk net sniego nėra. Greitai 6 metai nuo pirmos su mano ratu susijusios ne giminaičio (tetos senelės pusseserės vyro tėvo) mirties. Aš vis dar prisimenu kiekvieną to klaikaus ryto smulkmeną. Nemoku reaguoti į mirtį. Nemoku adekvačiai reaguoti į žmonių skausmą.

Iš viso nemoku būti adekvati. Visada sakiau, kad norėdama jaustis normali turiu atsidurti tarp žymiai keistesnių už save žmonių rate. Ir tikrai, jaučiuosi normali. Bet visa tai man pradeda patikti. O aš išlepusi ir arogantiška. Ir net nesigėdiju to. Lyg būtų čia ko gėdytis.

Sakau, kad esu nuostabi, žinau, kad esu nuostabi, bet… nejaučiu. Mąstymas yra fucking žalingas įprotis. Ir vėl reikia prisiversti mąstyti tik apie katalitines konstantas, fermentus, lokusus ir visą kitą šūdą. Užtenka žaisti Froidą su savimi. Nieko gero dar nesigavo, vadinasi, maža tikimybė, kad gausis.

Nieko nėra gyvenime blogiau už laukimą. Kai nieko nieko negali pakeisti. Ir aš laukiu. Ilgai ir kantriai. Nes taip reikia. Aš net neklausiu KODĖL taip reikia. Reikia. Gerai. Palauksime. Ko? Geresnio rytojaus. Bet ko, kas yra kitaip.

Nekenčiu iki ausų įsimylėjusių žmonių. Ne todėl, kad pavydėčiau ar jie atrodo per daug laimingi. Priešingai. Jie bjaurūs savo apsimestinumu. Nemėgstu malonių žmonių. Jie visi dirbtiniai. Plastmasinės lėlės. Ir dar dažnai brokuotos.

Ir aš kada nors suaugsiu. Bet dar negreitai. Jau seniai galiu balsuoti, vairuoti ir visa kita. Ir vis vien turbūt reikia nueiti pas kokį mechaniką, kad iš esmės sutaisytų. Kažkur mechanizmas veikia ne visai taip, kaip norėtųsi.

Aš myliu pasaulį lygiai taip pat stipriai kaip ir jo nekenčiu.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Ir aš kaip visada. Iš niekur nieko. Bet šįkart rimta. Tiek minčių, idėjų, kurių niekaip nesugebu susidėliot ir išsakyt. Taigi, sveiki, ir vėl aš. Taip, ta pati nuostabi gnom. Per šį laiką parašliavojau kitur, nes tylėti tiesiog negaliu. Nežinau, ar tai gerai, bet ką padarysi.

Aš mėgstu šokti. Mėgstu vakarėlius iki ryto klubuose. Mėgstu negerti ir stebėti girtus. Mėgstu ramius pasisėdėjimus su draugais ir vos išmušus vidurnakčiui susiruošti namo. O kartais jo ir nesulaukti. Mėgstu eiti tūsintis vidury savaitės. Mėgstu šokti pogo. Mėgstu pankroko koncertus. Mėgstu gerti iki ryto. Dievinu šokti iki kol nebejaučiu nei kojų, nei kūno. Mėgstu klausytis lengvo džiazo. Man patinka eiti į metalo koncus ir sakyti savo nuomonę. Garsiai. Mėgstu eiti į universitetą nepasidažius. Mėgstu dažytis būdama gamtoje. Mėgstu neformalioj aplinkoj būti su švarkeliu ir klasikiniu sijonu. Mėgstu su džemperiu ar didele iškirpte kalbėti viešai. Man patinka atrodyti moteriškai. Ir kartais ne moteriškai.

Kaip? Kodėl? Nes man patinka būti tokiai, kokia esu. Man patinka viskas po truputį. Aš nenoriu būti kažkokiuose rėmuose. Man giliai nusispjaut, kaip turėčiau kažką daryti, jei aš to noriu kitaip. Man nusispjaut, kad pankroko, metalo ir popso maišyti nepridera. Aš gyvenu savo gyvenimą, tokį, kokio pati noriu. Aš noriu maištauti ne prieš kažką, o už kažką. Vis dažniau noriu kurti labiau nei griauti. Ir vis dažniau man norisi keistis. Akimirkai, vakarui, savaitei. O po to viskas kaip visada.

Kažkada galvojau, kad noriu gyventi nuo A iki Z normalų gyvenimą. Ne, nenoriu, nes per daug myliu gyvenimą. Savo. Tokį fragmentišką, besikeičiantį, netikėtą. Tokį, kokio į nieką niekada neiškeisčiau. Ir vis mąstau, kad nei gera žmona, nei gera mama būsiu. Bet juk shit happens. O gyvenimas per daug gražus, kad būtų iššvaistytas abejonėms.

Ir ne, aš nesiruošiu kada nors subręsti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ir nieko naujo. Nerašau čia mėnesiais, tada vėl parašau ir kuriam laikui dingstu. Kodėl? Mano gyvenimas per geras, kad rašyčiau.

Atrodo, dar viena įprasta naktis. Tik kažkodėl visi per ją švenčia, nusprendėm pašvęst ir mes. Nuvažiavom į kažkokį tūsą, kuriame radom RastaPutiną, daug taivaniečių, šiaip kažkokių random žmonių. Kadangi nelabai ką supratom, išvažiavom į Sigmą.

Pusę dvylikos jau lipom laiptais link ten, kur vis dingsta mano vyras. Sako, groja, nors iš tuščių butelių kiekio sprendžiant gali būti, kad ne tik groja. Bet tebūnie… Ir jo veidas nušvito. Pagaliau. Ir pati džiaugiausi ta ramia ir šeimyniška atmosfera. Atvažiavom penkiese. Aš, vyras, grupiokas su mergina ir vakaro eigoje Reksu ir gražiausiu miesto šunimi tapusi mano mažoji.

Be 5 vidurnaktis. Užsilipom ant stogo, o tada apstulbinti 3D vaizdo nebežinojom, į kurią pusę žiūrėti. Visur fejerverkai, viskas taip gražu, jauku ir taip gera, kai mielasis apkabinęs linki dar vienų gerų metų. Abu žinom, kad kitaip nė būt negali. Mažoji šiek tiek išsigandus, bet vėl pamačius, kad grįžom ir susilaukus begalės dėmesio nurimo. Karts nuo karto išeidavo į kitą tūsą šalimais. Matyt, pabodo tų pačių žmonių glostymas, tai užsimanė dar šiek tiek dėmesio.

Galiausiai pavargę grįžom namučio ir ramiai dviese užmigom. Pirmą naktį 2014-aisiais. Labai maloni man tokia magija. Net jei tokia paprasta.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Neberašau nuolat. Gal ir gerai. Visiems nuo to lengviau. Žmonės, kurie žino apie šitą blog’ą (ar kitus) vos sužinoję, kad yra kas nors naujo, išsigąsta. Ir aš juos labai suprantu. Kai viskas normaliai rašyti net nesinori.

O aš toks padaras, kad turiu palaukti, kol viskas susikaups ir tada jau tėkšteliu. Ir vėl susikaupė. Šįkart ne šiaip kažkokio negatyvo, nepasitenkinimo visuomene ar dar kokio marazmo. Šįkart rimta. Susikaupė mintys.

Prisimenu save prieš kiek daugiau nei metus. Ir stebiuosi, kad taip greitai ir, atrodo, nepakeičiamai viskas pasikeitė. Aš iš prigimties maištautoja. Gimiau prieštarauti, neigti ir maištauti. O gal tiesiog neišaugau iš paauglystės. Bet kuriuo atveju, buvau viena ir pati sau. Noriu vyro - turiu. Noriu tūso - švenčiu. Aš turėjau savo taisykles, kurių buvo nevalia laužyti. Žmonės ateidavo ir išeidavo. Dėl daugumos net nesukdavau sau galvos. Nebuvo verta. Visad gaudavau, ko noriu. VISADA.

Tiesa, ir dabar gaunu. Tik noriu nebe visai to. Į koncertus vaikštom, nes įdomu pasiklausyti muzikos. Girti ir lėbaujantys labiau gąsdina nei atrodo smagi kompanija. Vakarėliuose vis daugiau maisto ir vis mažiau alkoholio. Atsirado mes.

Kartais vis dar sunku su savo per daug individualistišku charakteriu taikytis prie ko nors. Daryti ne tai, ko noriu aš, o tai, kas abiems geriau. Bet kartais užtenka pažvelgti į tas neapsakomas akis ir nieko daugiau nebereikia. Kartais vis dar sunku prisiminti, jog kažko norėdama aš negaliu paprasčiausiai atsistoti ir išeiti.

Ir iš kitos pusės, labai gera. Gera žinoti, kad nesvarbu, kas benutiktų, nereikės vienai verkšlenti dėl šūdino gyvenimo. Mažų mažiausiai būsime dviese.

Niekad nesimokiau būti su kažkuo. O kaip sunku buvo išmokti lovoje tilpti dviese, derinti dienos darbus ir tartis dėl kasdienių dalykų ar ateities planų. Mokausi. Norėtųsi sakyti, kad per tiek laiko išmokau, bet vargu, ar tai tiesa. Vis dar intensyviai mokausi. Ir tikiuosi, jog vieną dieną drąsiai tardama taip žinosiu, jog bent tai nebekliudys ateity.

Būna žmonių, dėl kurių verta eiti kad ir į pasaulio kraštą. O būna tokių, su kuriais pakeliui į pasaulio kraštą. O būna… O gal ir nebūna.

Beprasmis įrašas gavosi, bet bent jau ta bomba, kuri tuoj tuoj turėjo sprogti numalšinta. Iki kito karto. Pasiilgau naktinio savo gyvenimo.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

…Pasidalinti gyvenimu.

Jau kelintą dieną žiūriu į tuščią naujo įrašo langą ir vis neapsisprendžiu, ar verta ką nors rašyti. Sako, kad jei gali nerašyti - nerašyk. Kliedesiai. Galiu nerašyti ir rašysiu.

Sesija. Taip, kam tas miegas, džiaugsmas akyse ir gera savijauta?

Prasidėjo vasara. Kraujospūdis lygus 0.

Taip, atėjau čia pasiskųsti, koks geras mano gyvenimas.

Sakot ironija? Nė velnio. Mane vyras lepina.

Dovanoja gėles, vedasi į teatrą.

Padovanojo neapsakomo grožio žiedą. Žalio vario.

Noriu ištekėti.

Ketvirtadienį pokalbis dėl darbo. Pradedu jaudintis, nes TO darbo labai noriu.

Mano vyras vertas milijonų. Prisiekiu.

Minčių šuoliai pradeda erzinti net mane pačią.

Ir vis dėlto, nekenčiu fizikos.

Atsiimu žodžius, kad fizikai gražūs.

Šiandien išėmė siūles. Bus lengviau gyventi.
Kitą operaciją atsidėjau rugpjūčiui.

Erzina durni klientai. Bet kalės daug moka ir pasiųsti po velnių kažkaip nesigauna.

Ir visgi, sesija. Einu mokytis.

Reikia mesti keiktis ir rūkyti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Atsiprašau, kad seniai nerašiau. Turėjau darbų Ne, nesiteisinsiu. Tiesiog dabar turiu pakankamai minčių rašymui.

Pirma, panašu, kad pradėjau labai monogamiškus ir labai rimtus santykius. Kad aš turiu vaikiną - nestebina nieko, bet kad jis stipresnio charakterio už mane šokiruoja visus. Ne, nemėgstu ištižusių lochelių, tiesiog retas kuris gali suvaldyti tokią kaip aš.

Visad sau kartoju, kad tiesiog limpa arba ne. Na ir kas, kad dingo mano stipriausias apsauginis amuletas. Tikrai yra svarbesnių dalykų.

Gausu žurnalų, kuriuose kažkas aiškina apie tai, kokia mergina turėtų būti, kaip turėtų elgtis. Saugok nekaltybę tam išrinktajam, Visad jam šypsokis ir būk maloni, Atrodyk pritrenkiamai ir t.t. Tai kvaila.

Jei jau vaikinui patinki, tai ne todėl, kad nekalta, neapsakomai graži ir maloni. O jei dėl to, tai tikrai ilgai netruks.

O šiaip jau pavasaris. Pats laikas išlįsti ant saulytės ir pasiimti plytelę šokolado. Veikia 100% ir niekada neišduoda. Tas pats dopaminas su seratoninu. Gal, sakau, jei jau nesiseka su meilėm, tai bent jau nenusipiginkit.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Jau seniai pastebėjau labai įdomų dalyką: pirmi rimti santykiai tarp vyro ir moters visad baigiasi skyrybom. Na, turbūt ne visad, bet mano aplinkoj tikrai bent 99%, tikiu, kad aš nesu kažkokia ypatinga. Dėl to bent 90% pirmų rimtų santykių ima ir nutrūksta. Net ir patys gražiausi, pavydėtiniškiausi ir geriausi. Kodėl?

Iškėliau ne vieną hipotezę, nei vienos neįrodžiau, kaip 100% teisingos.

1. Santykiai matomi tik gražūs, nuostabūs, ypatingi, nesitikima barnių, krizių ir kitokio šlamšto, kuris, tiesą sakant, santykiams yra netgi naudingas.
2. Santykiai - tai susigyvenimas vienas su kitu, harmonija, kuriai pasiekti reikia mokėti nusileisti abiems pusėms, o tai dažnai pjaunasi su naiviom svajonėm apie meilę.
3. Moteris ir vyras santykiuose turi labai skirtingus vaidmenis ir jei jos nesuprantamos, nepriimtinos, nenorimos prisiimti, santykiai nesilaiko net ir labai norint.
4. Kad ir kaip bebūtų gaila, ne visi žmonės “limpa”, todėl kartais tenka net ir po ilgo laiko buvimo kartu pripažinti, kad ne pakeliui ir klaidžioti toliau. Nors, tiesa, nepakeičiamų nebūna. Juk lazda visad turi du galus.

Šįkart turbūt tiek, jei dar ką nors ypatingo prisiminsiu - papildysiu.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Neseniai girdėjau milijono vertą frazę: “Vyras būdamas su moterimi turi rinktis, jis nori būti teisus ar laimingas. Vos tik užsimano būti laimingas, nustoja būti teisus.”

Turbūt dėl to aš dažnai lieku teisi, ech tas kvailas vyrų noras būti laimingiems.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pastaruoju metu dažnai matau pasipuošusius vaikinus einančius į pasimatymus. Kostiumai, subtilūs kvepalai, gražios ir skoningos gėlių puokštės, šiek tiek nepasitikėjimo savimi akyse, jaudulys. Pastaruoju metu tokie vaikinai atrodo itin žavūs.

Žavūs, bet… Na, tikrai ne man. Sakyčiau, reiktų pabandyti, galbūt aš tesu kvailai nusistačiusi, bet, atrodo, išbandžiau viską, ką galėjau. Niekas neveikia.

O aš… Ką aš… Naivi mergaitė su dviem kasytėm, neturinti laiko jokiems asmeniniams santykiams. Net su draugais.

Gražūs vaikinai vaikšto gatvėse, universitete, fakultete, noriai bendrauja, rodo dėmesį, o aš juos noriai ir paprastai pasiųsčiau. Tvardausi, bet… Nežinau, ar ilgam.

Gal vienintelė tikra, neišblėstančia ir ištikima gyvenimo meile taip ir liks chemija? Su keliais žodžiais prieš tai. Fizikinė, analizinė, kristalų, organinė ar tiesiog bio… Bet kam tokios nesąmonės gali rūpėt?

Gaila, vien polinkio į chemiją neužtenka vyrui susirast. Reik dar sukelt hormonų išskyrimą į jo kraują. Tiek pisliavos dėl statuso FB…

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

“Anaiptol aš ne kietaširdis, priešingai, mano širdis kupina švelnumo, aš lengvai susigraudinu. Tik mano dvasios polėkiai ir švelnumas visada buvo skirti man pačiam. Galų gale netiesa, kad aš niekada nemylėjau. Savo gyvenime patyriau bent vieną didelę meilę, kurios objektu visuomet buvau aš pats.”

A.Camus “Nuopuolis”

Visai netyčiom prisiminiau šitą romano ištrauką. Beje, subraukyto, sužymėto ir jau šimtus kartų skaityto romano. Suvokiau, kad labai dažnai, o gal ir visuomet, žmonės įsimyli ne kitą, o save. Save lygindami su kitu, galbūt tiesiog kito suteikiamas sąlygas žvelgti į save kitaip. Gal tai trumpas ir egoistiškas noras būti dievinamam. Ir vėl tas velniškai įdomus klausimas: ar įmanoma mylėti ne tik save, bet ir kažką kitą? Vargu, nes viskas vis vien susiveda į begalinį, nesibaigiantį, nuostabiausią AŠ.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »