BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Posts Tagged “kelionės”

Studijų metai yra, matyt, patys smagiausi ir palankiausi kelionėms. Pasaulis didelis, noras jį pažinti ne ką mažesnis, o vien galvojant apie važiavimą į užsienį pradeda sapnuotis tuščios piniginės košmarai? Ne viskas taip blogai: net su minimaliais finansais galima susiplanuoti nuostabią kelionę. Drįsčiau teigti, kad kuo mažiau pinigų, tuo įdomiau ir linksmiau viskas gaunasi.
Pirmiausia, reikia susirasti kelionės partnerį. Patogiausias ir lengviausias keliavimas tikėtinas dviese. Pradedant paprastesniu sprendimų priėmimu, baigiant lengvesniu nakvynės ar transporto radimo būdu. Trise ar keturiese keliauti irgi įmanoma, bet kuo daugiau - tuo sunkiau. Labai svarbu į tai atsižvelgti.
Kelionėse be lankytinų vietų, kurias lengva rasti interneto platybėse yra du finansiškai svarbūs aspektai: transportas ir nakvynė. Kadangi jaunatviško entuziazmo dar nestinga, keliauti galima ir autostopu. Tikriausiai, ne vienas tokį keliavimo būdą yra išbandęs, bet užsienyje viskas šiek tiek kitaip. Labai svarbu pasidomėti valstybėmis, kurias planuojama aplankyti, nes ne visur tai yra legalu, ne visur tokius keliautojus mėgsta. Pavyzdžiui, D.Britanijoje keliavimas autostopu nėra priimtinas.
Paprasčiausia stabdytis mašinas degalinių išvažiavimuose ar net pačiose degalinėse žmonių klausinėti, ar negalėtų pavežti. Beje, daugumoje degalinių galima gauti kartoninių dėžių, kurias suplėšius, galima užsirašyti kelionės tikslo vietą. Be abejo, reikia pasiryžti šiek tiek palaukti, juk atstumai žymiai didesni nei tarp Vilniaus ir Kauno. Taip pat, labai svarbu paminėti, kad tranzuoti su keliais lagaminais būtų ne tik nepatogu, bet tai atbaidytų ir vairuotojus. Tad, kuo mažiau daiktų ir kuo patogesnėje kuprinėje jie yra - tuo geriau. Vėlgi, pasikartosiu, viskas turi būti gana kruopščiai suplanuota.
Viešbučiai studentams dažniausiai būna per brangus malonumas, tačiau daugelyje Europos valstybių gausu jaunimo nakvynės namų, kur naktis kainuoja apie 6-8 eurus. Na, bet tai irgi nemaži pinigai (už tiek ir visą vakarą galima linksmintis svetimame mieste!). Vieną kitą naktį pasirinktame mieste galima nesunkiai gauti ir nemokamai. Pats paprasčiausias būdas - couch surfing‘as. Taisyklės labai paprastos:

1. Reikia susikurti anketą tinklapy couchsurfing.com, kurioje būtų gana informatyviai aprašytas gyvenimas, pomėgiai ir visa kita, kas atrodo svarbu. Kuo daugiau informacijos, tuo lengviau priima į svečius.

2. Jau turint šiokią tokią pradžią reikia pradėti ieškoti dominančioje vietoje gyvenančių įdomių žmonių. Galiu patikinti, tokių nestinga, tad rasti neturėtų būti sunku net ir pačiam išrankiausiam. Prašymą apsistoti reikia siųsti apgalvotai. Ką turiu omenyje? Visų pirma, turi būti likę iki vizito bent kelios savaitės, geriausia - mėnuo. Visi planuojasi savo laiką, tad kuo anksčiau pradedama ieškoti, tuo didesnė tikimybė būti priglaustam. Dažna keliautojų klaida - neatidžiai perskaitytas globėjo profilis, kuriame dažniausiai nurodomas atstumas iki miesto centro, priimamų keliautojų skaičius ir ankstesnių lankytojų atsiliepimai, kuriuos vertėtų bent permesti akimis.

3. Kuo įdomesnis laiškas, tuo didesnė tikimybė būti priimtam į svečius. Reikia nepagailėti laiko. Taip pat, copy-paste laiškai keliems skirtingiems žmonėms nėra geriausia išeitis. Ši paieškų dalis užima nemažai laiko, bet galiausiai viskas kelionės metu atsiperka.

4. Gavus atmetimą negalima nusiminti ir viską mesti. Dažniausiai pasiseka ne iš pirmo karto. Vos tik gavus patvirtinimą belieka susisiekti dėl tikslaus adreso, telefono numerio ir kitų detalių.
Dalis vartotojų yra oficialiai patvirtinti ir patikimi žmonės (šalia profilio nuotraukos uždėta žalia varnelė), tačiau šampaną geria tik tie, kas nebijo rizikuoti. Ypač kai rizika nedidelė, ieškoti pastogės galima pas beveik visus vartotojus. Žinoma, negalima aklai viskuo pasitikėti, bet šioje vietoje tikrai užtenka ir blaivaus mąstymo.
Dažnai kyla klausimas, ar apsilankius pas kažką privalu kokį nors keliautoją priimti ir pas save. Atsakau trumpai ir paprastai: ne, bet, tikėtina, labai greitai užsinorės. Net jei nėra sąlygų priimti keliautojų, yra begalės pasiūlymų tiesiog susitikti ar prašymų aprodyti miestą. Tai greitai gali tapti gyvenimo būdu.
Taline teko gyventi pas vaikinuką, kuris ne tik svetingai sutiko, miestą aprodė, į legendinį miesto barą nuvedė, bet ir ramiai patikėjo mums savo buto raktus. Couchsurfing‘as kuria visiškai kitokią keliavimo kultūrą, kuri ne tik yra neįtikėtinai pigi, bet ir leidžia pažinti ne turistams skirtas vietas, kurios atspindi tikrojo gyvenimo ypatybes.
Dar vienas, tiesa, žymiai sunkesnis variantas - skvotų ieškojimas. Keliautojai dažnai laukiami ir priimami svetingai, bet rasti, susisiekti ir susitarti gali būti kiek sunkiau. Taip pat, tikėtina, kad ir saugumo jausmas neaplankys.
Paskutinis studentiškų kelionių ypatumas ir pinigų naikintojas - maistas. Keliaujant sunku taupyti, ypač maistui ir gėrimams. Kaip neišleisti milijonų? Turiu porą pasiūlymų. Surfinant dažniausiai galima naudotis virtuve, o parduotuvių net ir kaimuose nestinga šiais laikais. Tad nesunkiai galima vakarienę ar pusryčius pasigaminti, o pietums vieną kitą sumuštinį susitepti. Kitas variantas tinkamesnis keliaujantiems gamtoje - kelioninis dujų balionėlis ir puodas. Studentiški makaronai pagaminami vos per 10 min, o turint galvą ant pečių, gali gautis net labai skaniai.
Ne kelionės idėja lemia dideles išlaidas, o kelionės pobūdžio pasirinkimas. Blogai išsirinkus gali ir labai nukentėti piniginė, tačiau šiais laikais gausu beveik nemokamų galimybių jei ne pasaulį pažinti, tai Europą tikrai. Kada jei ne per tuos keturis-šešis-dar truputį daugiau geriausius gyvenimo metus? Juk vėliau ištrūkti darysis vis sunkiau.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kažkaip ilgai užtrukau, kol prisiruošiau trečią dalį parašyti. Na, bet prieš vasaros kelionę Nr.2 nori-nenori reikia. Pastaruoju metu tiesiog purto nuo rašymo ir viskas.

Birželio 18 diena, Antradienis


Vos atsikėlę ryte (o rytas mums gavosi apie 6 valanda) sėdom į mašiną ir palikę palapinę stovėti (o dieviškasis džiaugsme, kaip tai yra gera!) iškeliavom Saaremos grožybių ieškoti. Pirmiausia nuvažiavom į patį salos iškyšulį, pačią piečiausią dalį. Labai linksmai pasivaikščioję važiavom ieškoti skardžių.

Visai netyčiom pakeliui užmatę gražų seną malūną žmonių kieme tiesiog sustojom vidury gatvės pafotografuoti. Mašinų beveik nėra, keliai tragiški, o gyvenamieji namai labai gražūs su egzotiškom iš akmenų suręstom tvorom. Toliau važiuodami ir šiek tiek nusivylę, kad taip ir neradom akmeninių piramidžių pakrantės, kurias stato įsimylėjėliai, staiga pamačiau visą krantą pilną tokių piramidžių. Vyrui teko kirsti ant stabdžių ir šiek tiek pasifotografavę bei pasigrožėję, puolėm ir mes statyti tokios. Deja, mes nei kantrybės, nei labai daug jėgų gražiai ir atsakingai pastatyti jos neturėjom, todėl gavosi gana plati ir į aukštį staigiai siaurėjanti, bet visai aukšta piramidė. Lyginant su kitų, matyt, ne vienos valandos triūsu, mūsiškė atrodė neestetiška, bet bent jau gana tvirta.

Pasiekę savo kitą punktą buvom labai nustebinti. 6 metrų skardis į jūrą ir negyvenama (net turisto kojos nelabai paliesta) gamta aplink. Vaikščiojom ir rinkom žemuoges prie pat jūros, o po to prigulėm pasideginti. Be to, kad mane užpuolė driežas/gyvatė (mačiau tik uodegą ir esu tikra, kad tai buvo gyvatė. Dėjau, kad pajūry druskingas vanduo joms nelabai patinka) viskas buvo labai gerai ir taip maloniai tokiam pasaulio užkampy dar neteko ilsėtis.

Po šito nuostabaus potyrio iškeliavom beveik bekelėm ieškoti koralinių rifų (taip rašė mano turisto gidas). Deja, pasirodo koralinis rifas, jei ir buvo, tai iš kranto nesimato, o patekom į kažkokią karinę zoną, iš kurios stengėmės kuo greičiau dingti. Bevažiuojant viena iš kelių, kurie nelabai panašūs į važiuojamus, į kelią prieš pat mašiną išbėgo dvi gervės ir gerviukas. Matyt, netoli lizdas. Jos gerus keliasdešimt metrų bėgo keliu, kol galiausiai nusuko link miško. Vyras vos spėjo pristabdyti, o aš net ir turėdama fotoaparatą ant kelių kurį laiką buvau tokia šokiruota, kad net nesusivokiau, jog galiu fotografuoti. Tad turim tik labai nekokybiškų nuotraukų.

Po tokių gana laukinių įspūdžių patraukėme į du itin gausiai turistų lankomus, tačiau tikrai dėmesio vertus punktus: Panga pank (didžiausią skardį prie jūros saloje) ir meteorito seniai seniai paliktą duobę, kuri dabar jau tapo ežeru. Dėl nuovargio ir maisto stygiaus, mums jau pradėjo važiuoti stogas, tad geriau daug nepasakosiu - žiūrėkite patys. Pačios vietos tikrai neapsakomai gražios.

Po paskutiniojo gamtoje lankytino punkto apvažiavę beveik visą salą pagaliau nuėjome pavalgyti… Į greito maisto restoraną prekybos centre ant paties praėjimo. Ir mums tai buvo ne tik pakankamai didelė prabanga, bet ir gana romantiška. Labai laimingi, kad bent šiek tiek užkimšom skrandžius, patraukėme į Kuressaare (salos didžiausią miestą). Kadangi visai netoli parkingo aikštelės radom Kalev firminę parduotuvę, aš ją beveik valandą siaubiau vis užsimanydama šio bei to. Būtent dėl to nespėjom aplankyti pilies muziejaus, kuris, sako, šiaip jau vertas dėmesio. Tad pasivaikščioję aplinkui ir apsižvalgę iš išorės grįžome į kempingą, kur paskutinę naktį užsienyje kartu apsikabinę užmigome.

Birželio 19 diena, Trečiadienis

Susikrovę daiktus ir nusistatę maršrutą maloniai nustebom, kad iki Šiaulių tik 500km, tad dėl nuovargio ir laiko stygiaus susitarėme, kad grįšime per vieną dieną. Tiesa, ir pinigų jau buvom daug daug išleidę. Važiuojančiu stogu, su gal net kiek per daug įspūdžių, daug džiaugsmo ir meilės gana greitai keliavom namo kvailai sapaliodami apie vestuves ir visaip kaip jas planuodami. Fone grojo metas. Ko daugiau reikia geram gyvenimui? Ogi nieko.

Grįžom kokią 17val, pasigriebėm picą, greitai pavakarieniavom ir nežinia iš kur pasisėmę jėgų nušveitę mašiną ir visus daiktus tvarkingai iškraustę, išvarėm tūsint į miestą.

Paskutines kelias kelionės valandas klausėmės dviejų dainų ir pagal jas šokom. Kyla klausimas kokių? Ogi Jay_Z-Guns_and_Roses ir Jay_Z_feat_Beyince-Bonnie&Clyde. Per Šiaulius važiavom atsidarę langus, iškišę rankas ir bandėm marozint. Niekam nebuvo įdomu, nes toks vaizdas, matyt, per daug įprastas, bet bent jau mums buvo linksma.

Ačiū sau už tokį ryžtą aprašyti viską kelionę nuo pat pradžių. Ir už tai, kad turėsiu puikiai aprašytą prisiminimą. Och, kokia aš nuostabi! O šiąnakt į dar vieną kelionę. Tiesa, ilgą ir, matyt, ne tokią gerą. Bet tebūnie, kelionės yra kelionės. Jos negali būti blogos.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Štai ir tęsinys apie du bepročius, kurie svetur laimės ieškojo.

Birželio 16 diena, Sekmadienis

Vos pabudę susipakavom nesveikai šlapią (nuo rasos) palapinę ir pajudėjom link Tartu. Kirsdami Latvijos - Estijos sieną gavom pasivaikščioti po du miestelius skirtingose valstybėse, kurie, panašu, yra vienas miestas tiesiog atskirtas valstybine siena. Labai žavus vaizdas. Ir per sieną tiesiog vaikštantys žmonės atrodo labai mielai.

Ten kokias 3 valandas praleidom AHAA mokslo centre (studentui 9 eurai). Vaikams turėtų palikti superinį įspūdį. Tiesa, mes pabuvę kokius 3 kartus didesniam muziejuj Berlyne nebuvom labai sužavėti, bet tikrai nenusivylėm. Vos išėję iš muziejaus ir jau beveik pasiekę centrą buvom pasveikinti lietaus, kuris gerą pusvalandį taip pliaupė, kad net pajudėt iš suvenyrų parduotuvės nelabai galėjom. Galiausiai lietui aprimus pradėjom ieškoti visų universiteto pastatų ir sugriuvusios katedros. Pastaroji tikrai atrodo įspūdingai. Pusė jos atstatyta ir ten įrengtas labai neblogas Tartu universiteto muziejus. Pats miestelis labai jaukus, nes pilna jaunimo, viskas jiems ir tepritaikyta. Su D. pasvajojom kada nors pagyventi tokį studentišką gyvenimą. Kada nors…

Vakarop jau gavę žinutę iš nepažįstamojo, pas kurį turėjom nakvoti Taline, iškeliavom ten. Pasirodo, gyvenom vidury miesto centro. Pas labai malonius ir jaukius vaikinukus. Gavom nedidelę sofą miegui ir visą kambarį su nesveikai greitu WiFi.

Nusiprausus ir išsigražinus radau vaikinus bedegustuojančius Vana Tallin. Na, o paragavus galima juk ir į koncertą kokį nueiti. Trumpai paklausę Estijos Eurovizijos atstovės dainų patraukėm į centrą, kur vienintelis tikslas buvo - baras. Kadangi turėjom vietinį gidą, jis nuvedė mus į, jo žodžiais, būtiną pamatyti ir legendinį Talino barą ir ten paliko. Tokia gana neformali ir labai įdomi vieta. Kaip tik mums. Išgėrę pusę bokalo užsiropštėm į viršų, nes pasidarė per daug įdomu, ko ten visi taip vaikšto. Ten radom rūkyklą. Viduj. Ir tokią jaukią. Visi tame bare buvo neįtikėtinai draugiški ir malonūs. Buvo net sunku patikėti. Galbūt kam nors prireiks adreso: “Levist Valjas” aka “Levikas” Olevimagi 11. Po tokio smagaus vakaro vos spėjom grįžti prieš audrą. Kadangi visus žemėlapius palikom ten, kur gyvenom, o kelio atgal neprisiminėm, ėjom su GPS. Na, tiksliau bėgom.

Birželio 17 diena, Pirmadienis

Dar nespėjus šeimininkams atsikelti palikom raštelį su didžiausia padėka, buto raktus ir išėjom toliau Talino pažinti. Jaukus ir mažas senamiestis. Kažkuo kitoks nei Vilniaus. Ir jūra panoramoj atrodo taip žaviai ir net šiek tiek egzotiškai. Aplankę jūrų muziejus, kelias bažnyčias, kurios tik iš išorės atrodo neįdomiai (vidus tikrai vertas laiko ir dėmesio), nusprendėme, kad jau laikas važiuoti tolyn.

Atrodo, judėti nebe labai yra kur. Mes sumąstėm paskutinę aplankyti Saaremaa salą. Tad nuvažiavę iki Virtsu ten šiaip greitai persikėlėm į Saaremą, kur susiradom patį pigiausią kempingą per visą kelionę. Dviese naktis kainavo 8 eurus. Beje, vakarieniavom su kita lietuvių šeima. Ir pasidžiaugę visiška ramybe ir jaukiu, beveik šilkiniu vakaru nusprendėm bent vieną naktį pamiegoti ilgiau nei 5-6 valandas.

Paskutinėj daly pratęsiu apie visą Saaremos eksprediciją ir šiek tiek apie grįžimą.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vis atidėlioju, bet reikia pagaliau prisiversti n-tąjį kartą papasakoti apie kelionę. Keliavom netoli. Latvija - Estija. 6 dienos. Dviese su maža mašinyte ir labai erzinančiu GPS (jo vardas Bronius ir jis buvo trečias mūsų kelionėje). Kelionę pradėjom 8 ryto pajudėdami iš Šiaulių. Mašina buvo pilna miegmaišiais, palapine, viena, pasirodo, ne tokia ir didele pagalve, puodais ir keletu rūbų. Na, aš dar savo moteriškų reikmenų prisigrūdau. Kitaip juk ir negali būti.

Birželio 14 diena, Penktadienis

Pirmas tikslas - Rundalė. Bet iki tol dar nemažas gabalas kelio buvo. Po kelių valandų nuo važiavimo pradžios supratom, kad nemiegoti turim abu. Aš, kad galėčiau kalbinti vairuotoją, vairuotojas, kad nemiegotų ir atliktų savo darbą. Ir tai jau D. (mano kelionės ir gyvenimo partneris) buvo numatęs. Tad man teko išrinkti muziką. Pasirinkimas buvo kuklus. Metalas. Mažiau metalas. Ir dar truputį metalas. Vėliau radom ir dar vieną albumą, bet apie viską iš eilės. Vos įvažiavę į Latviją užmatėm neapsakomo grožio aguonų lauką. Sustojom pasifotografuoti. Taip vidury kelio. Kas mums jauniems?

Po tokios romantiškos fotosesijos jau visai šalia Rundalės… Pasiklydom. Bronius šiek tiek nugrybavo. Trissyk. D. buvo jau visiškai susinervinęs ir nekęsdamas mano draugelio iš atminties nuvairavo kur reikėjo.

Aplankėm tą milžinišką sodą (kaina 2 Ls žmogui). Vidurvasarį ten turėtų būti dar gražiau. Birželio vidury dar mažai kas žydėjo, o ir sodas buvo ne tiek lankytojų, kiek sodininkų prigrūstas. Bet įspūdį paliko ne ką mažesnį. Labai gražu ir didinga. Po kelių valandų vaikščiojimo ratais patraukėm į Kuldigos smėlio urvus. Pakeliui dėl per didelio lietaus sustojom pavalgyti Hessburger’y, kur suvokę, kad neturim prieskonių maistui pasivaišinom keliais pakeliais druskos ir pipirais (tikrai labai vertingas dalykas!).

Kuldigos smėlio urvus pasiekėm… Kažkaip. Pagal kuoliukus ir važiuojančias mašinas, nes Bronius vėl nieko nesuprato. Tiesa, aš irgi su GPS pirmą kartą bendravau. Nebuvo lengva viską iš karto suvokti. Vos pasiekę urvus susimokėjom 6 Ls ir kokias 15 min laukėm, kol gidės sprendė dilemą, ką daryti su lietuviais nekalbančiais rusiškai. Galiausiai gavom ekskursiją į urvus lietuviškai. Panašu, kad tai lengviau ne anglų. Viskas buvo labai gražu ir įdomu, tik D., pasirodo, klaustrofobas ir vis bėgo tolyn. Tikiu, kad ten, kur vos aš telpu (mano ūgis 162cm), sunku veik dviejų metrų vaikinui tilpti.

Išvažiuodami dar šiek tiek pavaikščiojom po Kuldigą, nes tikrai miestelis labai vertas dėmesio. Kitas tiksas - Venspilis, kur ir turėtumėm nakvoti. Vos pasiekę numatytąjį kemppingą sumiškom. Mums dviems kainuotų 9Ls. Na, bet kadangi aplink nieko pigiau neradom - paėmėm. Pagaliau gavę nusiprausti po sunkios dienos ir pavalgyti šilto pačių gaminto maisto (makaronų) patraukėm baro ar šiaip kokios kavinės ieškoti. Penktadienio vakarą. Ir nuėję kokius 2 km nusprendėm grįžti atgal, nes vėjas buvo labai didelis, mums pasidarė šalta, o barų aplinkui nė su žiburiu nerasi. Teko šalia kopų sau ramiai ant suoliuko alų gurkšnoti.

Birželio 15 diena, Šeštadienis

Ryte vos pabudę lėkėm aplankyti Ventspilio centro, bet kadangi per abu esam ne kartą buvę, per daug laiko negaišom ir susiruošėm į didįjį pervažiavimą link Gaujos nacionalinio parko. Tai buvo matyt pati sunkiausia visos kelionės dalis. Visaip bandydami neužmigti, nepykti ant viso pasaulio ir šiaip stengdamiesi palaikyti tą džiaugsmą tokia proga, šiaip ne taip pasiekėm Ligatnės parką.

Ir jau prieš pat užsidarymą nuėjom pasižvalgyti, kai gi tie gyvūnai gyvena. Labai gražus parkas ir pati jo idėja. Padarytas ~5km takas, kuriuo einant galima dideliuose aptvaruose pamatyti gyvūnus. kurie natūraliai gyvena tame miške. Aptvarai tikrai labai dideli (negaliu net apytiksliai įvertinti, nes viso aptvaro horizonte nesimato). Vidury parko yra didžiulis apžvalgos bokštelis. D. man atkeršijo už smėlio urvus ir užsitempė į viršų. Aš tikrai labai bijau aukščio, todėl verkdama kokias 10 min lipau žemyn.

Pabaigę savo pažintį su vietiniais miško gyventojais patraukėm link Zvatrės akmens. Tai upės išplautas vidury lauko esantis neapsakomo grožio skardis. Vos ne vos į jį užsikabarojom. Vaizdas nuo viršaus buvo dar gražesnis.

Čia Bronius nugrybavo labiau nei buvo įmanoma. Iš Zvatrės jau ir taip vos gyvi važiuodami į Cėsis buvom nuvesti kažkokiais traktoristų keliais. Provėžiuotais. Nuo kalno. Ir taip kokį kilometrą, kol supratom, kad tokiau mašinyte nepravažiuosim. Ir tada važiavom lygiai tuo pačiu keliu atbulai. Į kalną. Po tokio košmariško pusvalandžio jusdama svylančios sankabos kvapą į rankas pasiėmiau žemėlapį ir nunavigavau į Cėsis pati.

Ten už 6 Ls susiradę nakvynę išėjom į miestą švęsti. Apvaikščioję visą centrą ir juo tikrai nuoširdžiai susižavėję radom vietą centrinės aikštės kavinėj, kurioje nusprendėm pavakarieniauti. Visas miestelis tos nuostabiai viduramžiškas, kad, atrodo, net patys tos dvasios tiesiog gatvėse prisisėmėm. Palapinę pasistatėm labai gražioj vietoj ant upės kranto, priešais nemažą skardį ir tuo negalėjom pasidžiaugti dėl labai didelio uodų ir kitokių parazitų kiekio, tad vos grįžę turėjom eiti miegot.

Apie kitas dienas kituose įrašuose. Bet jau greitai. Pažadu.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Grįžau. Po tiek dienų miego įsirangius glėby ir po tiek parų automobily, palapinėj ir valgant makaronus. Po laiko, kai taupoma ant visko išskyrus įspūdžius. Ir einant į muziejus buvo mokama užsimerkus: mums rūpi pamatyti ir nesvarbu už kiek. Toli nevažiavom. Tik 2000km. Tik 5+2 naktys. Tik 1000Lt. Tik dviese. Tik du velniškai įsimylėję žmonės.

Ir visa šita įžanga buvo reikalinga tam, kad pasiruoščiau parašyti vienintelį sakinį: Moteris gali būti laiminga tik tada, kai jos vyras yra laimingas.

Visai nesunku yra palikti vyrą miegoti, o pačiai taip sunkiai išsiropšti lauk ir šąlant virti kavą bei pusryčius vien dėl to, kad artimas žmogus gautų dar minutę poilsio.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Šiandien parašiau paskutinį egzaminą. Viskas. Liko dar 5 sesijos ir 1 balakauro gynimas. Ne tiek ir  daug, kai pagalvoju.

Pagaliau išvažiuosiu. Susikroviau tiek mažai daiktų, kad net pati savimi žaviuosi, nors žinau, kad vyras duos velnių, jog visko per daug. BET MAN REIKIA TŲ TRIJŲ SKIRTINGŲ SPALVŲ NAGŲ LAKŲ. Tiesiog.

Šiek tiek skauda širdelę palikti brolį vieną su kalnu darbų. Ilgu jo bus labai labai. Bet gal laikas po truputį abiems savarankiškėti. Ypač jam.

Kur keliausiu? Po Baltijos šalis. Kur tiksliai? Dar nežinom. Tikriausiai, ten, kur pasiseks. Kad ir į pasaulio kraštą. Svarbu abudu.

Dviese keliauti nesunku. Turėsim muzikos, turėsim erdvės ir laisvės spręsti, kur norime būti mes. Ne ką turėtume daryti, o ką norime. Ir jei norėsim vidury nakties nuogi šokti jūros pakrantėj - galėsim nesivaržyti.

Nes kada, jei ne dabar, ir kas, jei ne mes? Mes jauni, mes nuostabūs, mes turime drąsos ir energijos. Ir, po velnių, mes turim vienas kitą. O aš dar ir vyro dovanotą žiedą ant rankos.

Ir nieko nieko daugiau šitam gyvenime, atrodo, nereikia.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kažkaip ilgai užtempiau. Gyvenimas ir atostogų metu nestovi vietoj. Na, bent jau aš dėl to labai stengiuosi.

2013.01.23

6:00 Tingiai verčiamės iš lovos, prausiamės ir apsimetam, kad pusryčiaujam. Maistas labai sunkiai lenda. Troškina, o atsigerti turim tik 1 buteliuką nealkoholinio alaus. Greitai jį išpliumpinam, užvalgom, susipakuojam daiktus ir bėgam link jau iš vakaro užmatyto muziejaus. Filia išmetė didžiąją dalį rūbų, nes tingėjo vežtis atgal…
9:30 Radom trokštamą muziejų. Kadangi žemėlapis buvo labai nedetalus, naudojomės turima pastato fotografija. Pasisekė. Muziejus 2,5 ha dydžio. Bent trissyk pasiklydom. Kadangi ten buvo daug lėktuvų ir raketų, aš laukiau vyrų sėdėdama ant laiptų. Nesuprantu, kuo įdomūs lėktuvai, kurie iš esmės vieni į kitus panašūs, bet jie ten gerokai užstrigo bežiūrėdami.

Vyrai buvo itin susidomėję kažkuo, ko mano moteriškas protelis nesuvokia. Už tai užpakaliukai tai ką tu kokie gražūs!

Vyrai buvo itin susidomėję kažkuo, ko mano moteriškas protelis nesuvokia. Už tai užpakaliukai tai ką tu kokie gražūs!

12:00 Jau buvom pakeliui link lankomiausio ir populiariausio Berlyno muziejus. Tiesa, turėjom primokėti visus 2€ už bilietą, bet juk populiariausias! Išvydom taip išpūstą Nefertitės grožį. Tiesa, man ji tikrai labai graži pasirodė, o vaikinai įvertino prieštaringai. Filia pradėjo domėtis puodais, nes prie jų visad būdavo pastatytas koks suoliukas. Turiu visą kalną nuotraukų, kaip Filia analizuoja vieną ar kitą puodą.

Beribis susidomėjimas spinduliuoja visoje aplinkoje

Beribis susidomėjimas spinduliuoja visoje aplinkoje

14:00 Nuėjom į dar vieną muziejų. Nacionalinę galeriją. Vos pavilkdami kojas apžiūrinėjom tikrai įspūdingus meno kūrinius. Prie išėjimo teko ilgai laukti Teroristo (Drakono). Dėl to savo matymo erdvėj susiradom puodą ir įdėmiai pradėjom į jį žiūrėti. Galiausiai aš užmigau. Po pusvalandžio sulaukę savo paskutinio draugo, kuris, pasirodo, turi neapsakomą potraukį menui ir, iš viso, nežinia ką veikia biochemijoj su tokiu užslėptu talentu, patraukėm link prekybcentrių.
16:00 Atsidūrėme vienoj didžiausių Berlyno metro stočių. Šalia buvo vienas už kitą didesni supermarketai, tad prieš savo varginančias lauktuvių paieškas užkandom tiesiog vietoj. Vidury metro požeminės perėjos. Sunkiausia buvo tai, kad dauguma tokiu metu jau juda iš visų darbų ir pro mus nuolat vaikščiojo žmonės, bet vis dėlto sugebėjom gana romantiškai ir jaukiai pavalgyti.
17:30 Šiaip ne taip apsipirkom ir pradėjom judėti link autobusų stoties. Vidury kelionės į mūsų realiai tuščią vagoną įlipo labai keistas vyrukas (tiesa, vagono kitoje pusėje nuo mūsų sėdėjo dar vienas vaikinukas). Jis pradėjo kalbėti, ką čia kalbėti - rėkti. Nežinia su kuo ir ką, bet iš bendro išsilavinimo supratom, kad minėjo politiką, buvo viskuo pasipiktinęs ir dar pabaigoje pasakė kažką atsisukęs į mus. Padarėme išvadas, kad jis sako, jog mes - Vokietijos ateitis. Na, vargas Vokietijai su tokiais kaip mes priešaky, bet patys prisiprašė. Tiesa, vos tik jis išlipo, vėl tapo visiškai normalus ir niekuo neišsiskiriantis.

Ir kaip mes be draugo, gadinančio visas nuotraukas?

Ir kaip mes be draugo, gadinančio visas nuotraukas? Paskutinės akimirkos Berlyne.

18:30 Jau buvome stoty, dar šiek tiek pavaikščiojom po apylinkes, išgėrėm kavos ir po pusantros valandos sulaukėme savo autobuso, kuris buvo žymiai patogesnis nei tas, kuriuo važiavom pirmyn. Šiek tiek papliurpėm, bet dar nespėję išvažiuoti iš Vokietijos visi užmigom.

2013.01.24

14:30 Jau buvom Vilniuj. Su Doviu nuėjom į taip pamiltą McShit’ą užkąsti. Padarėm išvadas, kad Lietuvoj jis labai brangus ir aptarnavimas ne toks malonus. Bet dar nebuvom atsigavę nuo tų nepakartojamų 4 parų su nuostabiais ir nurautais draugais.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

2013.01.22

Labai sunkiai ir nerangiai ryte išsikrapštę iš lovų greitai papusryčiavom ir išbėgom kultūrintis į muziejus.

10:30 Jau stovėjom prie pirmojo muziejaus. Labai apsidžiaugėm, kad su LSP mokėjom už muziejų pasą (į jį įeina ~50 Berlyno muziejų nemokamas lankymas) dvigubai pigiau. Ir tada nuėjom pasidėti daiktų į rūbinę. Kadangi kuprinėse visi turėjom savo vakarykštės dienos FAIL’o - nealkoholinio alaus. Rūbininkė pradėjo juoktis ir kartoto Beer is good, o mes jai bandėm paaiškinti, kad jis nealkoholinis ir kad mes labai susimovėm, deja, nelabai vykusiai, nes jai išties buvo juokinga.

Pirmiausia atsidūrėm Bode muziejuj, kur labai įdomiai pasivaikščiojom ir nieko neskaitydami tiesiog apžiūrėjom įvairius meno kūrinius. Be abejo, kaip mano vyrai be išsikalinėjimų.

High five Jesus

High five Jesus

11:30 Iš ten kokias 20 minučių praklaidžioję aplink patekom į Pergamono muziejų. Ten radom daug antikos, dar daugiau didybės ir šiaip bandėm sumąstyt, kaip tokius statinius reiktų parsivežti iš tolimų kraštų. Deja, atsakymo neradom, už tai supratom, kad būtų pats laikas pavalgyti. Kaip tikri ne itin pasiturintys studentai patraukėm į medžioklę.
13:00 Suvokdami, kad prie S-bahn’ų stotelių maistas, matyt, pigiausias, susiradom kažkokią kebabinę. Dar net atsisėst gavom už 10% arbatpinigius kažkokiam juodaodžiui (nieko prieš juos šiaip neturiu), nemokančiam kalbėti. Ne tai kad kalbėti angliškai, gi gestais galima, bet jo tiesiog buvo neįmanoma suprasti. Pusės jo pasakytų žodžių nesupratau, na, nelabai profesionalu tokį žmogų leisti dirbti padavėju, bet, ai… Gavom visai nieko kebabus. Labai apsidžiaugiau, kad į manąjį vietoj mėsos įdėjo fetos sūrio, o jis tikrai labai tiko. Pavalgėm taip pusėtinai normaliai. Man maisto užteko, vyrams pasirodė šiek tiek maža. Bet nepaisydami visų negandų išgėrėm paskutinį buteliuką nealkoholinio alaus ir patraukėm į muziejus laimės ieškoti.

Atkreipkit dėmesį į aplinką. KAIP tokio dydžio objektus atsigabenti iš kitos Europos pusės?

Atkreipkit dėmesį į aplinką. KAIP tokio dydžio objektus atsigabenti iš kitos Europos pusės?

14:30 Pasiekėm medicinos istorijos muziejų, kuriame, deja, neleido fotografuoti. O varvinti akeles buvo kur. Be abejo, labiausiai visus sužavėjo visas aukštas pilnas Organų ir jų patologijų. Žavumėlis. Ir šiaip visa medicinos istorija perbėgti buvo netgi labai įdomu. Išėję nusprendėm, kad koytės dar laiko ir reikia kaip nors dasimušt.
16:00 Pasiekėme paskutinįjį - gamtos muziejų. Neapsakomai didelis ir erdvus muziejus. Vienu metu galvojom, kad jau apėjom ir supratom, kad dar geriausiu atveju pamatėm trečdalį. Nuo dinozaurų, žvaigždžių iki visos zoologijos ir įvado į genetiką. Mano nuomone, pastarieji du buvo patys pačiausi.
18:00 Mus beveik išvarė iš muziejaus, nes, kaip ir dažniausiai būna, muziejai dirba nuo 10 iki 18val. Gana ilgai davėme galimybę smegenims ir dūšiai atsigauti, ta proga norėjom ir atsipalaiduoti. Na, kaipgi Berlynas be alaus? Vyrai užsimanė užkąsti. Nemąstydami, kur čia geriau pavalgius, jie tris kartus perėjo išilgai tą pačią gatvę, kol pasiliko prie pačio pirmo varianto. Na, supratau, kaip sunku kartais būna su moterimi. Bent jau taip jaučiausi. Netekę kantrybės prieš trečią ėjimą užsukom į parduotuvę, pasiėmėm po buteliuką alaus, kad kelias neprailgtų. Vokiečiai leidžia gerti viešoje vietoje. Ir tai yra žiauriai keista. Ypač žiemą, po darbo eiti miesto centru ir gurkšnoti alutį.

Ne, mes neturim susireikšminusių draugų. Iš tiesų, prisėdom pailsėt beieškant maisto. Na, stroikė pasirodė visai jauki ir patogi vieta.

Ne, mes neturim susireikšminusių draugų. Iš tiesų, prisėdom pailsėt beieškant maisto. Na, stroikė pasirodė visai jauki ir patogi vieta.

19:00 Pagaliau radom savęs vertą knaipę. Viduje rūkoma, nors dūmtraukio nėra, alus iš statinių, žaidimų automatai ir pagyvenę vokiečiai vyrai. Ir tuomet… Įsiveržiu į vidų aš. Maža mergytė su dviem kasytėm, fotoaparatu ant peties ir miela šypsena. Visi atsisuko ir iki kol neatsisėdom nesiteikė užsisukti. Jaunimas pas juos, panašu, nedažnas svečias, o dar iš užsienio… Ir ką jau kalbėti apie tai, kad viena iš jų yra mergina. Gavom skanaus tamsaus alaus, skaniai parūkyti ir visą vakarą juoko. Greitai į mus niekas nebekreipė dėmesio ir galėjom ramiai šnekučiuotis.
21:00 Pakeliui iš knaipės užsukom į parduotuvę, prisipirkom žolelių trauktinės ir išvarėm vakaro tęst į hostel’į. Na, čia daug komentarų, manau, nereikia, nes viską kuo puikiausiai apibūdina viena nuotrauka.

Turėjom daug gražių buteliukų, iš kurių gavosi nuostabus bokštas. Ryte buteliukų eliminavimo operacijos metu turbūt pabudo visi kaimynai. Barkšt, barktš, barkšt...

Turėjom daug gražių buteliukų, iš kurių gavosi nuostabus bokštas. Ryte buteliukų eliminavimo operacijos metu turbūt pabudo visi kaimynai. Barkšt, barktš, barkšt...

Apie vidurnaktį visi ramiai susirangėm kas savo lovytėse ir toliau nakties įvykius nutyli istorija. Paskutinės dienos įvykius Berlyne irgi stengsiuosi nedelsdama aprašyti. O kol kas tiek.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

2013.01.21

08:30 Tiergarten’e pakeliui į Reichstag’ą užmatėm gražų memorialinį parką. Ir (vėliau pastebėjom, kad daug kur jie taip) užrašą “Slippery. Enter at your own risk”. Ech, tie paranojikai. Prie Reichstag’o mums pasakė, kad turėtumėm užsiregistruoti kitapus gatvės. Taip mūsų gyvenime atsirado 2 laisvos valandos, kurias kažkaip reikėjo prastumti.
09:00 Važiavom iki Čarlio kontrolės punkto, prie kurio pasirodo yra McShit’as, visi jį pamilom per tas kelias dienas. Pamatėm Berlyno sienos likučius, pasifotkinom prie įvairių graffiti piešinių, vyrai pačiupinėjo ant sienos nupieštus papus ir dėl to pusę dienos buvo labai laimingi. Pasijautėm turtingi ir nepakartojami. McShit’e neapsikentus savo kondicijos nuėjau nusiprausti ir išsivalyti dantų, tai buvo linksmiau ir maloniau nei tikėjausi. Išeinant draugą nanotechnologą užkalbino čigonė ir paprašė pinigų, be abejo, mes jų ir taip nelabai turėdami tai čigonei nieko nedavėm. Ir tada… ji mus prakeikė. (Atsiminkite šį faktą, nes vėliau suprasite, kad tokiais dalykais juokaut negalima).

Pati brangiausia turima nuotrauka. Fone mano higienos ir skrandžio gelbėtojas - McShitas.
Pati brangiausia turima nuotrauka, kainavusi visus 6€. Fone mano higienos ir skrandžio gelbėtojas - McShit’as.

11:00 Visi praėję pro metalo detektorius ir visokias kitokias apsaugas patekom į Reichstag’o vidų. Tik… draugo Drakono kažkodėl neįleido. Pasiėmė jo ID ir kalbėjo kažką apie policiją. Nežinantiems primenu, kad Reichstag’e įsikūręs parlamentas, dėl to norint ten patekti reikia praeiti pro rimtą apsaugą. Panašu, prakeiksmas pradėjo veikti. Draugas Drakonas į Reichstag’ą bandė prasinešti 2 peilius. Po 20min trukusio jo aiškinimo, kad yra skautas ir peilius pamiršo išsiimti iš kuprinės, jo peilius paėmė, o patį šiaip ne taip įleido į vidų. Išsisukom.
12:00 Pajudėjom link didelės ir garsios Berlyno skvotos KØPI 137. Pakeliui užmatėm dar kokius 3 pastatus, kuriuos apvaikščiojom ir tik tada radom ieškotą skvotą, kuri buvo… kitapus gatvės. Pašniukštinėjom kiemą ir tyliai tyliai pasišalinom, kol dar niekas nepareiškė mums nepasitenkinimo.

Per daugiau nei 20 metų sukurtas jaunimo ir kultūros centras iš esmės... iš nieko.
Per daugiau nei 20 metų sukurtas jaunimo ir kultūros centras iš esmės… iš nieko.

14:30 Apsipirkom maisto ir alaus (12 buteliukų), nusipirkom Black Devil ir patraukėm ieškoti savo hostel’io. Jį radom labai nesunkiai ir greitai. Užsiregistravom, įsirengėm, gavom perspėjimą, kad už pamestą raktą gausim 250€ baudą ir pradėjom pietauti. O kaip gi kitaip jei ne pietaudami išgersim užsitarnauto alaus. Atsidarėm, pasigirdo nepasitenkinimas “Turbūt kvietinis, bent jau iš kvapo…” Na, kvietinis tai kvietinis, bet bent jau vokiškas alus. Gurkšnis ir draugo Drakono-Teroristo pastebėjimas, kad jis… nealkoholinis. Prakeiksmas toliau sėkmingai veikė.
17:00 Supratę, kad ne tik jėgų dar turim, bet ir daug nealkoholinio alaus, patraukėm į miestą alkoholio ieškoti. Ėjom kokią valandą, kol galiausiai užėjom į parduotuvėlę, nes supratom, kad už alų nesam linkę mokėti 5 ar 7 €. Ir tądien mums pirmą kartą pasisekė. Nes toje parduotuvėlėje nusipirkę alaus gavom pasiūlymą prisėst ir… parūkyt. Parduotuvėje, viduje, taip tiesiog. Radom tokią skylę, kokios ir ieškojom. Ir alus tekainavo 1,50€.
21:00 Nusikalę, šiek tiek išgėrę ir išalkę apsilankėm jau beveik namais tapusiame McShit’e ir grįžom į hostel’į. Karšto vandens egzistencija ten, matyt, retas reikalas, todėl nusiprausę po veik šaltu vandeniu išsiskirstėm miegot.

Gražiai ir jaukiai mes gyvenom. Puikiai matomas kambario interjeras.
Gražiai ir jaukiai mes gyvenom. Puikiai matomas kambario interjeras.

Na, šįkart tiek. Dar bent pora dalių bus, bet tam irgi, pasirodo, reikia jėgų.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Grįžau. Sveika. Ok, nelabai, bet gyva ir labai patenkinta. 4 naktys. 4 vyrai ir begalės nuotykių. Bet viskas nuo pradžių. Visi įvykiai yra tikri, niekas neišsigalvota, veikėjai - realūs asmenys.

Veikėjai:

  • gnom - vienintelė mergina špagų baliaus istorijoje.
  • Albins, Filia, Drakonas - draugai biochemikai. Visi išvyko praėjus 25val po paskutinio egzamino.
  • Dovis - visų draugas nanotechnologas. Tiesa, sesiją pasibaigęs gerokai anksčiau.
Epopėjos pradžia. 2013.01.20
13.00 Atsibeldžiau į baraką pasidalinti kuprine draugu biochemiku, kurio namai labai toli. Ir tuomet neskubėdami pasileidom į kelionę link stoties… pėsčiomis.
14.00 Visi 5 susirinkę stotyje pradėjom laukti autobuso į Berlyną. Tiesa, Filią atlydėjo jo mergina.
14.30 Turėtumėme išvažiuoti. Autobuso nėra. Toliau laukiam ir pradedam nerimauti.
14:50 Nueinam į TOKS’ą pasitikslint, ar viskas ok. Pasako, kad lauktumėme lauke toliau, nes autobusas dėl blogų kelio sąlygų vėluoja. Darosi šalta.
15:10 Atvažiuoja mūsų autobusas, susiregistruojam, įsėdam ir įsipatoginam. Išsitraukiam knygas, guminukus, planšetes, žodžiu, jaučiamės kaip namie.
17:00 Kaune autobusas sustoja ir mums išlipus tik parūkyti vairuotojas pasako, kad persėdam į kitą autobusą. Greitai susirenkam daiktus ir bėgam registruotis. Iš to streso draugas nanotechnologas pamiršo striukę autobuse, kurio vairuotojas buvo kažkur išėjęs ir autobusą, be abejo, užrakino. Šiaip ne taip prisibeldėm ir dar spėjom į savo naująjį autobusą. Ir, o stebukle, teko kalbėtis su pikta bobute, kuri sau buvo užsiėmusi PENKIAS vietas. Šiaip ne taip laikinai išsiprašėm trijų, vėliau tiesiog su ja nekalbėjom, ji su mumis irgi. Tad tas tris vietas taip ir išsaugojom. Iš patogaus, šilto ir visai mielo autobuso persėdom į lenkišką (čia nieko blogo, tik pastebėjimas), nepatogų, girgždantį, sugrūstą ir, svarbiausia, visą naktį rodantį rusiškus filmus, autobusą. Malonu nebuvo, bet šiaip ne taip iškentėm naktį.
2013.01.21
7:10 Jau stovėjom Berlyne, užmatėm U-bahn’o stotelę ir net nežinodami, kur esam pradėjom pažintį su Vokietija.
Kol kas tiek, laukit dar poros dalių.
p.s. pavadinimo prasmę aprašysiu kitose dalyse
gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »