BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Posts Tagged “bendravimas”

Neberašau nuolat. Gal ir gerai. Visiems nuo to lengviau. Žmonės, kurie žino apie šitą blog’ą (ar kitus) vos sužinoję, kad yra kas nors naujo, išsigąsta. Ir aš juos labai suprantu. Kai viskas normaliai rašyti net nesinori.

O aš toks padaras, kad turiu palaukti, kol viskas susikaups ir tada jau tėkšteliu. Ir vėl susikaupė. Šįkart ne šiaip kažkokio negatyvo, nepasitenkinimo visuomene ar dar kokio marazmo. Šįkart rimta. Susikaupė mintys.

Prisimenu save prieš kiek daugiau nei metus. Ir stebiuosi, kad taip greitai ir, atrodo, nepakeičiamai viskas pasikeitė. Aš iš prigimties maištautoja. Gimiau prieštarauti, neigti ir maištauti. O gal tiesiog neišaugau iš paauglystės. Bet kuriuo atveju, buvau viena ir pati sau. Noriu vyro - turiu. Noriu tūso - švenčiu. Aš turėjau savo taisykles, kurių buvo nevalia laužyti. Žmonės ateidavo ir išeidavo. Dėl daugumos net nesukdavau sau galvos. Nebuvo verta. Visad gaudavau, ko noriu. VISADA.

Tiesa, ir dabar gaunu. Tik noriu nebe visai to. Į koncertus vaikštom, nes įdomu pasiklausyti muzikos. Girti ir lėbaujantys labiau gąsdina nei atrodo smagi kompanija. Vakarėliuose vis daugiau maisto ir vis mažiau alkoholio. Atsirado mes.

Kartais vis dar sunku su savo per daug individualistišku charakteriu taikytis prie ko nors. Daryti ne tai, ko noriu aš, o tai, kas abiems geriau. Bet kartais užtenka pažvelgti į tas neapsakomas akis ir nieko daugiau nebereikia. Kartais vis dar sunku prisiminti, jog kažko norėdama aš negaliu paprasčiausiai atsistoti ir išeiti.

Ir iš kitos pusės, labai gera. Gera žinoti, kad nesvarbu, kas benutiktų, nereikės vienai verkšlenti dėl šūdino gyvenimo. Mažų mažiausiai būsime dviese.

Niekad nesimokiau būti su kažkuo. O kaip sunku buvo išmokti lovoje tilpti dviese, derinti dienos darbus ir tartis dėl kasdienių dalykų ar ateities planų. Mokausi. Norėtųsi sakyti, kad per tiek laiko išmokau, bet vargu, ar tai tiesa. Vis dar intensyviai mokausi. Ir tikiuosi, jog vieną dieną drąsiai tardama taip žinosiu, jog bent tai nebekliudys ateity.

Būna žmonių, dėl kurių verta eiti kad ir į pasaulio kraštą. O būna tokių, su kuriais pakeliui į pasaulio kraštą. O būna… O gal ir nebūna.

Beprasmis įrašas gavosi, bet bent jau ta bomba, kuri tuoj tuoj turėjo sprogti numalšinta. Iki kito karto. Pasiilgau naktinio savo gyvenimo.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Artėja dar vienas egzas, ta proga vėl naujas įrašas. Remiuosi savo gyvenimiška patirtimi ir keistoku humoro jausmu. Jokių psichologinių testų, tyrimų ir analizių nedariau, todėl negaliu garantuoti, kad taip visuomet būna. Tikiu, ne su viskuo lengva sutikti, man pačiai ne viską buvo taip paprasta pripažinti.

Mergina sako: Aš dėl tavęs nieko niekad nedarysiu.
Iš tiesų: Aš dėl tavęs padarysiu viską, svarbu, kad tu nebandytum priversti to daryti, apsimestum, kad nepastebi ir garsiai apie tai nekalbėtumėme.

Mergina sako: Aš tau leidžiu daryti, ką nori.
Iš tiesų: Jei nori būti su manimi, turi savo noru daryti tai, ko noriu.

Mergina sako: Man nereikia vaikino, santykiai ne man.
Iš tiesų: Aš meluoju.

Mergina sako: Man svarbu, kad esu pati sau graži.
Iš tiesų: Svarbu, kad patinku tau, visa kita - nusispjaut.

Mergina sako: Karjeros dėl šeimos neaukosiu.
Iš tiesų: Vėl meluoju.

Mergina sako: Aš rimta, atsakinga, savarankiška, protinga moteris. Galiu gyventi ir pati.
Iš tiesų: Nemeluoju, bet be viso to aš dar ir jautri, kartais silpna, gležna. Galiu, bet nenoriu pati viena.

Mergina sako: Noriu puoselėti lygiaverčius santykius.
Iš tiesų: Vis vien tavo žodis paskutinis. Nes tu vyras.

Mergina sako: Ne.
Iš tiesų: Taip. Jei tik pasistengsi.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

Turbūt jau laikas atsiprašyti, ne kažko, o visos savo aplinkos. Už tai, kad esu tokia, kalti ne kiti, o jūs, bet vis vien… Toli gražu ne visada esate verti tiek piktų žodžių, tiek agresijos, pakelto balso tono ar ignoravimo.

Man atrodo, riba jau nebetoli. Riba, kai teks rinktis: aš ar aplinka laimėjo šitą karą. Ir karas čia ne jokia metafora. Verti atsiprašymo turbūt ir tie, iš kurių reikalavau daugiau nei jie padarė. Ir dėl to pykau, moralizavau, priekaištavau. Viskas buvo dėl to, kad mačiau, jog įmanoma daugiau, kad per mažai pastangų, kad dar ne galimybių riba.

Dar, atsiprašymo nusipelnė ir tie, kuriems iškėliau per aukštus standartus. Nes tikėjau, kad įmanoma. Net ne tikėjau - žinojau. Daug reikalauju iš savęs, dėl to lygiai taip pat daug noriu ir iš kitų. Žinau, kad psichologinis smurtas nėra toleruotinas, bet tai - mano talentas. Kaip ir grojimas nervais.

Turbūt reikia išvados. Aš net nežadu keistis. Tokiu atveju išduočiau pati save, o tai… ne itin malonu. Ir visiškai netoleruotina. Bent jau mano kuklia nuomone. Ką jau kuklia. Buvau, esu ir būsiu viso ko centras. Mano egocentriškumas sunkiai išgydomas. Na, išgydomas man nepriimtinais būdais. Tad, linkiu stiprybės kankinantis toliau. Kodėl ne mesti viską velniop? Nes kad ir kaip manęs galima neapkęsti, be manęs yra per sunku. Arba aš tiesiog per daug naudinga, reikalinga, kad taip imti ir atsisakyti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

P. sakė, kad negalima kalbėti su žmonėmis, kurie nėra tokie pat laimingi. Gal tikrai vertėtų amžiams užsičiaupt?

Labai norint galima įrodyti, kad rūkymas visiškai nekenkia. Nors, koks skirtumas, tiesiog prisidegsiu dar vieną. Tas pats.

4 dienų savaitgalis, 3 darbo dienos. Gražiai skamba, realiai gaunasi 0 ir 7, bet who gives a fuck?

Laukiu žinutės, ar turėsiu laisvą dieną. Liko 2 minutės. Neturėsiu. Liūdna.

Aš vis tiek laiminga. Pagaliau. Ir vėl. Žmonės nemoka nekalbėti. Jie nemoka patylėti, kada reikia, nes tiesiog… nežino, kur riba. Žmonės supisti padarai.

Keista suprasti, kad mano spintoj pilna gotyčnų nesąmonių. Jas išsitraukus net aš nustebau, kad tokių turiu.

Neseniai buvau metalo koncerte. Nors, greičiau ten metalo pjankė. Buvo alaus, pogo, kraujo, pusnuogių mergyčių, senų pažįstamų, daug mizantropijos. Buvo naktinis miestas, paskutiniai tabako likučiai, apkabinimai ir pokalbiai. Buvo pavydo, kreivų žvilgsnių, apkalbų, ašarų. Buvo ir šypsenų, bučinių, džiaugsmo, aistros. Visko buvo. Metalo pjankės tuo ir ypatingos.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Pastebėjau keistą tendenciją. Išties, gal ne tokią ir keistą, tiesiog velniškai man nenaudingą. Žmonės, kuriuos palieka, kurie vienaip ar kitaip yra nuskriaudžiami ir JIE TAI PARODO, yra vertinami žymiai atlaidžiau nei tie, kurie kovoja ir stengiasi nesusimauti.

Jei tave nuskriaudė gyvenimas yra normalu nustoti mokytis, dirbti, stengtis tobulėti? Panašu, kad taip, nes kiekvienam tai parodžiusiajam (bent jau mano aplinkoj) suteikiamas tam tikras pereinamasis etapas, kurio metu leidžiama susimauti tiek kartų, kiek nori ir niekas dėl to nepyksta.

O dabar pabandykit praradę ką nors svarbaus to neparodyti ir tada nežymiai (pabrėžiu, vos truputį) susimauti. Jus sėkmingai visi (atsiprašau už tokią kalbą) išdulkins per šikną nė nemirktelėję.

Ir dabar suprask, žmogau, geriau būti lochu, kurio visi gailisi ir kuriam viskas atleidžiama, ar žmogumi, kuriam niekada negalima susimauti. Aš renkuosi antrą, nes vis mažiau rūpi, ką kas galvoja. Ypač, kai tai liečia MANO gyvenimą.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Bent jau šiandien man taip buvo pareikšta. Situacija paprasta. Viena baisi mergina nešiojo akinius ir pakeitė juos linzėm. Na ir visos merginos puolė girti, kad gražu, kad tinka ir t. t. Man irgi visai patiko. Žinoma, negaliu sakyti jai, kad atrodo mažiau baisiai, nes tikrai būsiu įrašyta į žudytinų sąrašą

*offtopic* G+ aš į ratus įtraukiu neapkenčiamus žmones vien todėl, kad man gera matyti tą ratą Žudytini visais įmanomais būdais *offtopic’o pabaiga*

Aš itin taktiškai pasakiau, jog ji atrodo žymiai geriau nei kad anksčiau. Ir mat visiems tai pasirodė labai jau negražu. Tipo, žmonės visada galvoja, kad yra gražūs ir atrodo gerai. TEGUL JIE GALVOJA KĄ NORI, BET TAIP NĖRA.

Apsimeskim, kad pasaulis gražus? Žinot, kai aš atrodau baisiai, aš tą žinau. Žinoma, bent keli žmonės man tai primena, bet aš dėl to neįsižeidžiu ir nesijaučiu praradus gyvenimo prasmę. Kodėl moterys nesugeba pripažinti, kad jos irgi dažnai atrodo tragiškai, klaikiai ir pasišlykštėtinai, kad dažnai jų net su maišu ant galvos niekas neimtų? Na na, jokių čia vulgarybių. Tik jūsų iškrypęs mąstymas. Kodėl gyvenant tarp tokio kiekio kurvų pradeda atrodyti, kad normalių merginų nebeliko? Tų, kurios nekompleksuoja dėl kiekvieno šūdo ir nekaltina dėl visko vyrų.

Taip ir atsiranda feministės. Tūpos moterėlės, kurios mieliau parėkaus kokie vyrai yra blogi nei parodys, kad jos geresnės. Žinoma, lengviau apšmeižti kitą. Tą, kuris nėra prastesnis, nėra ir geresnis, bet tą reikia įrodyti. Protesto akcijomis, nuogais papais ir klykavimais internetinėj erdvėj to, deja, nepasieksi.

Aš, būdama mergina, niekad neteigiau, kad vyrai prastesni, niekad nesakiau, kad esu geresnė. Visada jaučiausi lygi jiems, bet kai išgirstu Tu moteris, tu neįstengsi, nepuolu kelt isterijų, o tyliai ir ramiai įrodau savo tiesą. Paprasta, tiesa? Ir veiksminga.  Bet, matyt, feministės ir kitokio plauko moterėlės per kvailos tam.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »