BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vis atidėlioju, bet reikia pagaliau prisiversti n-tąjį kartą papasakoti apie kelionę. Keliavom netoli. Latvija - Estija. 6 dienos. Dviese su maža mašinyte ir labai erzinančiu GPS (jo vardas Bronius ir jis buvo trečias mūsų kelionėje). Kelionę pradėjom 8 ryto pajudėdami iš Šiaulių. Mašina buvo pilna miegmaišiais, palapine, viena, pasirodo, ne tokia ir didele pagalve, puodais ir keletu rūbų. Na, aš dar savo moteriškų reikmenų prisigrūdau. Kitaip juk ir negali būti.

Birželio 14 diena, Penktadienis

Pirmas tikslas - Rundalė. Bet iki tol dar nemažas gabalas kelio buvo. Po kelių valandų nuo važiavimo pradžios supratom, kad nemiegoti turim abu. Aš, kad galėčiau kalbinti vairuotoją, vairuotojas, kad nemiegotų ir atliktų savo darbą. Ir tai jau D. (mano kelionės ir gyvenimo partneris) buvo numatęs. Tad man teko išrinkti muziką. Pasirinkimas buvo kuklus. Metalas. Mažiau metalas. Ir dar truputį metalas. Vėliau radom ir dar vieną albumą, bet apie viską iš eilės. Vos įvažiavę į Latviją užmatėm neapsakomo grožio aguonų lauką. Sustojom pasifotografuoti. Taip vidury kelio. Kas mums jauniems?

Po tokios romantiškos fotosesijos jau visai šalia Rundalės… Pasiklydom. Bronius šiek tiek nugrybavo. Trissyk. D. buvo jau visiškai susinervinęs ir nekęsdamas mano draugelio iš atminties nuvairavo kur reikėjo.

Aplankėm tą milžinišką sodą (kaina 2 Ls žmogui). Vidurvasarį ten turėtų būti dar gražiau. Birželio vidury dar mažai kas žydėjo, o ir sodas buvo ne tiek lankytojų, kiek sodininkų prigrūstas. Bet įspūdį paliko ne ką mažesnį. Labai gražu ir didinga. Po kelių valandų vaikščiojimo ratais patraukėm į Kuldigos smėlio urvus. Pakeliui dėl per didelio lietaus sustojom pavalgyti Hessburger’y, kur suvokę, kad neturim prieskonių maistui pasivaišinom keliais pakeliais druskos ir pipirais (tikrai labai vertingas dalykas!).

Kuldigos smėlio urvus pasiekėm… Kažkaip. Pagal kuoliukus ir važiuojančias mašinas, nes Bronius vėl nieko nesuprato. Tiesa, aš irgi su GPS pirmą kartą bendravau. Nebuvo lengva viską iš karto suvokti. Vos pasiekę urvus susimokėjom 6 Ls ir kokias 15 min laukėm, kol gidės sprendė dilemą, ką daryti su lietuviais nekalbančiais rusiškai. Galiausiai gavom ekskursiją į urvus lietuviškai. Panašu, kad tai lengviau ne anglų. Viskas buvo labai gražu ir įdomu, tik D., pasirodo, klaustrofobas ir vis bėgo tolyn. Tikiu, kad ten, kur vos aš telpu (mano ūgis 162cm), sunku veik dviejų metrų vaikinui tilpti.

Išvažiuodami dar šiek tiek pavaikščiojom po Kuldigą, nes tikrai miestelis labai vertas dėmesio. Kitas tiksas - Venspilis, kur ir turėtumėm nakvoti. Vos pasiekę numatytąjį kemppingą sumiškom. Mums dviems kainuotų 9Ls. Na, bet kadangi aplink nieko pigiau neradom - paėmėm. Pagaliau gavę nusiprausti po sunkios dienos ir pavalgyti šilto pačių gaminto maisto (makaronų) patraukėm baro ar šiaip kokios kavinės ieškoti. Penktadienio vakarą. Ir nuėję kokius 2 km nusprendėm grįžti atgal, nes vėjas buvo labai didelis, mums pasidarė šalta, o barų aplinkui nė su žiburiu nerasi. Teko šalia kopų sau ramiai ant suoliuko alų gurkšnoti.

Birželio 15 diena, Šeštadienis

Ryte vos pabudę lėkėm aplankyti Ventspilio centro, bet kadangi per abu esam ne kartą buvę, per daug laiko negaišom ir susiruošėm į didįjį pervažiavimą link Gaujos nacionalinio parko. Tai buvo matyt pati sunkiausia visos kelionės dalis. Visaip bandydami neužmigti, nepykti ant viso pasaulio ir šiaip stengdamiesi palaikyti tą džiaugsmą tokia proga, šiaip ne taip pasiekėm Ligatnės parką.

Ir jau prieš pat užsidarymą nuėjom pasižvalgyti, kai gi tie gyvūnai gyvena. Labai gražus parkas ir pati jo idėja. Padarytas ~5km takas, kuriuo einant galima dideliuose aptvaruose pamatyti gyvūnus. kurie natūraliai gyvena tame miške. Aptvarai tikrai labai dideli (negaliu net apytiksliai įvertinti, nes viso aptvaro horizonte nesimato). Vidury parko yra didžiulis apžvalgos bokštelis. D. man atkeršijo už smėlio urvus ir užsitempė į viršų. Aš tikrai labai bijau aukščio, todėl verkdama kokias 10 min lipau žemyn.

Pabaigę savo pažintį su vietiniais miško gyventojais patraukėm link Zvatrės akmens. Tai upės išplautas vidury lauko esantis neapsakomo grožio skardis. Vos ne vos į jį užsikabarojom. Vaizdas nuo viršaus buvo dar gražesnis.

Čia Bronius nugrybavo labiau nei buvo įmanoma. Iš Zvatrės jau ir taip vos gyvi važiuodami į Cėsis buvom nuvesti kažkokiais traktoristų keliais. Provėžiuotais. Nuo kalno. Ir taip kokį kilometrą, kol supratom, kad tokiau mašinyte nepravažiuosim. Ir tada važiavom lygiai tuo pačiu keliu atbulai. Į kalną. Po tokio košmariško pusvalandžio jusdama svylančios sankabos kvapą į rankas pasiėmiau žemėlapį ir nunavigavau į Cėsis pati.

Ten už 6 Ls susiradę nakvynę išėjom į miestą švęsti. Apvaikščioję visą centrą ir juo tikrai nuoširdžiai susižavėję radom vietą centrinės aikštės kavinėj, kurioje nusprendėm pavakarieniauti. Visas miestelis tos nuostabiai viduramžiškas, kad, atrodo, net patys tos dvasios tiesiog gatvėse prisisėmėm. Palapinę pasistatėm labai gražioj vietoj ant upės kranto, priešais nemažą skardį ir tuo negalėjom pasidžiaugti dėl labai didelio uodų ir kitokių parazitų kiekio, tad vos grįžę turėjom eiti miegot.

Apie kitas dienas kituose įrašuose. Bet jau greitai. Pažadu.

gnom

Patiko (1)

Rodyk draugams

Komentuokite