BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Autoriaus archyvas

Jau seniai nerašiau. Nesiriša žodžiai ir tiek. Gal kada įmesiu straipsnį apie keliones, o dabar su nostalgija prisimenu savo gražiausią piersing’ą gyvenime. Ir geros fotografės darbus. Palieku atviram kiekvieno vertinimui. Juk įdomu.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Oficialiai apsilankiau paskutiniame mano šių metų festivalyje. Ir tai buvo… geriausia, ką kada nors buvau patyrus.

Išvažiuojant buvo velniškai gaila.

Organizatoriai yra patys nuostabiausi ir labai malonūs.

Stebino drąsūs vaikai, jų nuoširdžios dovanos.

Visi taip paprastai ir šeimyniškai bendravo.

Baras vaišino karštu alumi, o ryte ne viena buvau patinus.

Užkalbinti nepažįstamus tapo visiškai natūralu.

Atsirado pasitikėjimas tais, kuriais reikia, komandos dvasia ir atgimė viltis.

Jau beveik užgesusią liepsnelę širdyje vėl įžiebė. Gana karštai.

Pirmą festo dieną netyčia ištekėjau. Vestuvių ceremonija buvo beveik tobula!

Falocentrinė gyvenimo teorija tik dar labiau pasitvirtina.

Net aplink besilaižančios porelės ir Neturiu kur miegot, nes
būrėjas dulkinasi su mano drauge palapinėj
buvo savotiškai miela.

Viskas buvo taip, kaip būna su labai artimais. Tik dar šiek tiek linksmiau.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kažkaip ilgai užtrukau, kol prisiruošiau trečią dalį parašyti. Na, bet prieš vasaros kelionę Nr.2 nori-nenori reikia. Pastaruoju metu tiesiog purto nuo rašymo ir viskas.

Birželio 18 diena, Antradienis


Vos atsikėlę ryte (o rytas mums gavosi apie 6 valanda) sėdom į mašiną ir palikę palapinę stovėti (o dieviškasis džiaugsme, kaip tai yra gera!) iškeliavom Saaremos grožybių ieškoti. Pirmiausia nuvažiavom į patį salos iškyšulį, pačią piečiausią dalį. Labai linksmai pasivaikščioję važiavom ieškoti skardžių.

Visai netyčiom pakeliui užmatę gražų seną malūną žmonių kieme tiesiog sustojom vidury gatvės pafotografuoti. Mašinų beveik nėra, keliai tragiški, o gyvenamieji namai labai gražūs su egzotiškom iš akmenų suręstom tvorom. Toliau važiuodami ir šiek tiek nusivylę, kad taip ir neradom akmeninių piramidžių pakrantės, kurias stato įsimylėjėliai, staiga pamačiau visą krantą pilną tokių piramidžių. Vyrui teko kirsti ant stabdžių ir šiek tiek pasifotografavę bei pasigrožėję, puolėm ir mes statyti tokios. Deja, mes nei kantrybės, nei labai daug jėgų gražiai ir atsakingai pastatyti jos neturėjom, todėl gavosi gana plati ir į aukštį staigiai siaurėjanti, bet visai aukšta piramidė. Lyginant su kitų, matyt, ne vienos valandos triūsu, mūsiškė atrodė neestetiška, bet bent jau gana tvirta.

Pasiekę savo kitą punktą buvom labai nustebinti. 6 metrų skardis į jūrą ir negyvenama (net turisto kojos nelabai paliesta) gamta aplink. Vaikščiojom ir rinkom žemuoges prie pat jūros, o po to prigulėm pasideginti. Be to, kad mane užpuolė driežas/gyvatė (mačiau tik uodegą ir esu tikra, kad tai buvo gyvatė. Dėjau, kad pajūry druskingas vanduo joms nelabai patinka) viskas buvo labai gerai ir taip maloniai tokiam pasaulio užkampy dar neteko ilsėtis.

Po šito nuostabaus potyrio iškeliavom beveik bekelėm ieškoti koralinių rifų (taip rašė mano turisto gidas). Deja, pasirodo koralinis rifas, jei ir buvo, tai iš kranto nesimato, o patekom į kažkokią karinę zoną, iš kurios stengėmės kuo greičiau dingti. Bevažiuojant viena iš kelių, kurie nelabai panašūs į važiuojamus, į kelią prieš pat mašiną išbėgo dvi gervės ir gerviukas. Matyt, netoli lizdas. Jos gerus keliasdešimt metrų bėgo keliu, kol galiausiai nusuko link miško. Vyras vos spėjo pristabdyti, o aš net ir turėdama fotoaparatą ant kelių kurį laiką buvau tokia šokiruota, kad net nesusivokiau, jog galiu fotografuoti. Tad turim tik labai nekokybiškų nuotraukų.

Po tokių gana laukinių įspūdžių patraukėme į du itin gausiai turistų lankomus, tačiau tikrai dėmesio vertus punktus: Panga pank (didžiausią skardį prie jūros saloje) ir meteorito seniai seniai paliktą duobę, kuri dabar jau tapo ežeru. Dėl nuovargio ir maisto stygiaus, mums jau pradėjo važiuoti stogas, tad geriau daug nepasakosiu - žiūrėkite patys. Pačios vietos tikrai neapsakomai gražios.

Po paskutiniojo gamtoje lankytino punkto apvažiavę beveik visą salą pagaliau nuėjome pavalgyti… Į greito maisto restoraną prekybos centre ant paties praėjimo. Ir mums tai buvo ne tik pakankamai didelė prabanga, bet ir gana romantiška. Labai laimingi, kad bent šiek tiek užkimšom skrandžius, patraukėme į Kuressaare (salos didžiausią miestą). Kadangi visai netoli parkingo aikštelės radom Kalev firminę parduotuvę, aš ją beveik valandą siaubiau vis užsimanydama šio bei to. Būtent dėl to nespėjom aplankyti pilies muziejaus, kuris, sako, šiaip jau vertas dėmesio. Tad pasivaikščioję aplinkui ir apsižvalgę iš išorės grįžome į kempingą, kur paskutinę naktį užsienyje kartu apsikabinę užmigome.

Birželio 19 diena, Trečiadienis

Susikrovę daiktus ir nusistatę maršrutą maloniai nustebom, kad iki Šiaulių tik 500km, tad dėl nuovargio ir laiko stygiaus susitarėme, kad grįšime per vieną dieną. Tiesa, ir pinigų jau buvom daug daug išleidę. Važiuojančiu stogu, su gal net kiek per daug įspūdžių, daug džiaugsmo ir meilės gana greitai keliavom namo kvailai sapaliodami apie vestuves ir visaip kaip jas planuodami. Fone grojo metas. Ko daugiau reikia geram gyvenimui? Ogi nieko.

Grįžom kokią 17val, pasigriebėm picą, greitai pavakarieniavom ir nežinia iš kur pasisėmę jėgų nušveitę mašiną ir visus daiktus tvarkingai iškraustę, išvarėm tūsint į miestą.

Paskutines kelias kelionės valandas klausėmės dviejų dainų ir pagal jas šokom. Kyla klausimas kokių? Ogi Jay_Z-Guns_and_Roses ir Jay_Z_feat_Beyince-Bonnie&Clyde. Per Šiaulius važiavom atsidarę langus, iškišę rankas ir bandėm marozint. Niekam nebuvo įdomu, nes toks vaizdas, matyt, per daug įprastas, bet bent jau mums buvo linksma.

Ačiū sau už tokį ryžtą aprašyti viską kelionę nuo pat pradžių. Ir už tai, kad turėsiu puikiai aprašytą prisiminimą. Och, kokia aš nuostabi! O šiąnakt į dar vieną kelionę. Tiesa, ilgą ir, matyt, ne tokią gerą. Bet tebūnie, kelionės yra kelionės. Jos negali būti blogos.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Štai ir tęsinys apie du bepročius, kurie svetur laimės ieškojo.

Birželio 16 diena, Sekmadienis

Vos pabudę susipakavom nesveikai šlapią (nuo rasos) palapinę ir pajudėjom link Tartu. Kirsdami Latvijos - Estijos sieną gavom pasivaikščioti po du miestelius skirtingose valstybėse, kurie, panašu, yra vienas miestas tiesiog atskirtas valstybine siena. Labai žavus vaizdas. Ir per sieną tiesiog vaikštantys žmonės atrodo labai mielai.

Ten kokias 3 valandas praleidom AHAA mokslo centre (studentui 9 eurai). Vaikams turėtų palikti superinį įspūdį. Tiesa, mes pabuvę kokius 3 kartus didesniam muziejuj Berlyne nebuvom labai sužavėti, bet tikrai nenusivylėm. Vos išėję iš muziejaus ir jau beveik pasiekę centrą buvom pasveikinti lietaus, kuris gerą pusvalandį taip pliaupė, kad net pajudėt iš suvenyrų parduotuvės nelabai galėjom. Galiausiai lietui aprimus pradėjom ieškoti visų universiteto pastatų ir sugriuvusios katedros. Pastaroji tikrai atrodo įspūdingai. Pusė jos atstatyta ir ten įrengtas labai neblogas Tartu universiteto muziejus. Pats miestelis labai jaukus, nes pilna jaunimo, viskas jiems ir tepritaikyta. Su D. pasvajojom kada nors pagyventi tokį studentišką gyvenimą. Kada nors…

Vakarop jau gavę žinutę iš nepažįstamojo, pas kurį turėjom nakvoti Taline, iškeliavom ten. Pasirodo, gyvenom vidury miesto centro. Pas labai malonius ir jaukius vaikinukus. Gavom nedidelę sofą miegui ir visą kambarį su nesveikai greitu WiFi.

Nusiprausus ir išsigražinus radau vaikinus bedegustuojančius Vana Tallin. Na, o paragavus galima juk ir į koncertą kokį nueiti. Trumpai paklausę Estijos Eurovizijos atstovės dainų patraukėm į centrą, kur vienintelis tikslas buvo - baras. Kadangi turėjom vietinį gidą, jis nuvedė mus į, jo žodžiais, būtiną pamatyti ir legendinį Talino barą ir ten paliko. Tokia gana neformali ir labai įdomi vieta. Kaip tik mums. Išgėrę pusę bokalo užsiropštėm į viršų, nes pasidarė per daug įdomu, ko ten visi taip vaikšto. Ten radom rūkyklą. Viduj. Ir tokią jaukią. Visi tame bare buvo neįtikėtinai draugiški ir malonūs. Buvo net sunku patikėti. Galbūt kam nors prireiks adreso: “Levist Valjas” aka “Levikas” Olevimagi 11. Po tokio smagaus vakaro vos spėjom grįžti prieš audrą. Kadangi visus žemėlapius palikom ten, kur gyvenom, o kelio atgal neprisiminėm, ėjom su GPS. Na, tiksliau bėgom.

Birželio 17 diena, Pirmadienis

Dar nespėjus šeimininkams atsikelti palikom raštelį su didžiausia padėka, buto raktus ir išėjom toliau Talino pažinti. Jaukus ir mažas senamiestis. Kažkuo kitoks nei Vilniaus. Ir jūra panoramoj atrodo taip žaviai ir net šiek tiek egzotiškai. Aplankę jūrų muziejus, kelias bažnyčias, kurios tik iš išorės atrodo neįdomiai (vidus tikrai vertas laiko ir dėmesio), nusprendėme, kad jau laikas važiuoti tolyn.

Atrodo, judėti nebe labai yra kur. Mes sumąstėm paskutinę aplankyti Saaremaa salą. Tad nuvažiavę iki Virtsu ten šiaip greitai persikėlėm į Saaremą, kur susiradom patį pigiausią kempingą per visą kelionę. Dviese naktis kainavo 8 eurus. Beje, vakarieniavom su kita lietuvių šeima. Ir pasidžiaugę visiška ramybe ir jaukiu, beveik šilkiniu vakaru nusprendėm bent vieną naktį pamiegoti ilgiau nei 5-6 valandas.

Paskutinėj daly pratęsiu apie visą Saaremos eksprediciją ir šiek tiek apie grįžimą.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vis atidėlioju, bet reikia pagaliau prisiversti n-tąjį kartą papasakoti apie kelionę. Keliavom netoli. Latvija - Estija. 6 dienos. Dviese su maža mašinyte ir labai erzinančiu GPS (jo vardas Bronius ir jis buvo trečias mūsų kelionėje). Kelionę pradėjom 8 ryto pajudėdami iš Šiaulių. Mašina buvo pilna miegmaišiais, palapine, viena, pasirodo, ne tokia ir didele pagalve, puodais ir keletu rūbų. Na, aš dar savo moteriškų reikmenų prisigrūdau. Kitaip juk ir negali būti.

Birželio 14 diena, Penktadienis

Pirmas tikslas - Rundalė. Bet iki tol dar nemažas gabalas kelio buvo. Po kelių valandų nuo važiavimo pradžios supratom, kad nemiegoti turim abu. Aš, kad galėčiau kalbinti vairuotoją, vairuotojas, kad nemiegotų ir atliktų savo darbą. Ir tai jau D. (mano kelionės ir gyvenimo partneris) buvo numatęs. Tad man teko išrinkti muziką. Pasirinkimas buvo kuklus. Metalas. Mažiau metalas. Ir dar truputį metalas. Vėliau radom ir dar vieną albumą, bet apie viską iš eilės. Vos įvažiavę į Latviją užmatėm neapsakomo grožio aguonų lauką. Sustojom pasifotografuoti. Taip vidury kelio. Kas mums jauniems?

Po tokios romantiškos fotosesijos jau visai šalia Rundalės… Pasiklydom. Bronius šiek tiek nugrybavo. Trissyk. D. buvo jau visiškai susinervinęs ir nekęsdamas mano draugelio iš atminties nuvairavo kur reikėjo.

Aplankėm tą milžinišką sodą (kaina 2 Ls žmogui). Vidurvasarį ten turėtų būti dar gražiau. Birželio vidury dar mažai kas žydėjo, o ir sodas buvo ne tiek lankytojų, kiek sodininkų prigrūstas. Bet įspūdį paliko ne ką mažesnį. Labai gražu ir didinga. Po kelių valandų vaikščiojimo ratais patraukėm į Kuldigos smėlio urvus. Pakeliui dėl per didelio lietaus sustojom pavalgyti Hessburger’y, kur suvokę, kad neturim prieskonių maistui pasivaišinom keliais pakeliais druskos ir pipirais (tikrai labai vertingas dalykas!).

Kuldigos smėlio urvus pasiekėm… Kažkaip. Pagal kuoliukus ir važiuojančias mašinas, nes Bronius vėl nieko nesuprato. Tiesa, aš irgi su GPS pirmą kartą bendravau. Nebuvo lengva viską iš karto suvokti. Vos pasiekę urvus susimokėjom 6 Ls ir kokias 15 min laukėm, kol gidės sprendė dilemą, ką daryti su lietuviais nekalbančiais rusiškai. Galiausiai gavom ekskursiją į urvus lietuviškai. Panašu, kad tai lengviau ne anglų. Viskas buvo labai gražu ir įdomu, tik D., pasirodo, klaustrofobas ir vis bėgo tolyn. Tikiu, kad ten, kur vos aš telpu (mano ūgis 162cm), sunku veik dviejų metrų vaikinui tilpti.

Išvažiuodami dar šiek tiek pavaikščiojom po Kuldigą, nes tikrai miestelis labai vertas dėmesio. Kitas tiksas - Venspilis, kur ir turėtumėm nakvoti. Vos pasiekę numatytąjį kemppingą sumiškom. Mums dviems kainuotų 9Ls. Na, bet kadangi aplink nieko pigiau neradom - paėmėm. Pagaliau gavę nusiprausti po sunkios dienos ir pavalgyti šilto pačių gaminto maisto (makaronų) patraukėm baro ar šiaip kokios kavinės ieškoti. Penktadienio vakarą. Ir nuėję kokius 2 km nusprendėm grįžti atgal, nes vėjas buvo labai didelis, mums pasidarė šalta, o barų aplinkui nė su žiburiu nerasi. Teko šalia kopų sau ramiai ant suoliuko alų gurkšnoti.

Birželio 15 diena, Šeštadienis

Ryte vos pabudę lėkėm aplankyti Ventspilio centro, bet kadangi per abu esam ne kartą buvę, per daug laiko negaišom ir susiruošėm į didįjį pervažiavimą link Gaujos nacionalinio parko. Tai buvo matyt pati sunkiausia visos kelionės dalis. Visaip bandydami neužmigti, nepykti ant viso pasaulio ir šiaip stengdamiesi palaikyti tą džiaugsmą tokia proga, šiaip ne taip pasiekėm Ligatnės parką.

Ir jau prieš pat užsidarymą nuėjom pasižvalgyti, kai gi tie gyvūnai gyvena. Labai gražus parkas ir pati jo idėja. Padarytas ~5km takas, kuriuo einant galima dideliuose aptvaruose pamatyti gyvūnus. kurie natūraliai gyvena tame miške. Aptvarai tikrai labai dideli (negaliu net apytiksliai įvertinti, nes viso aptvaro horizonte nesimato). Vidury parko yra didžiulis apžvalgos bokštelis. D. man atkeršijo už smėlio urvus ir užsitempė į viršų. Aš tikrai labai bijau aukščio, todėl verkdama kokias 10 min lipau žemyn.

Pabaigę savo pažintį su vietiniais miško gyventojais patraukėm link Zvatrės akmens. Tai upės išplautas vidury lauko esantis neapsakomo grožio skardis. Vos ne vos į jį užsikabarojom. Vaizdas nuo viršaus buvo dar gražesnis.

Čia Bronius nugrybavo labiau nei buvo įmanoma. Iš Zvatrės jau ir taip vos gyvi važiuodami į Cėsis buvom nuvesti kažkokiais traktoristų keliais. Provėžiuotais. Nuo kalno. Ir taip kokį kilometrą, kol supratom, kad tokiau mašinyte nepravažiuosim. Ir tada važiavom lygiai tuo pačiu keliu atbulai. Į kalną. Po tokio košmariško pusvalandžio jusdama svylančios sankabos kvapą į rankas pasiėmiau žemėlapį ir nunavigavau į Cėsis pati.

Ten už 6 Ls susiradę nakvynę išėjom į miestą švęsti. Apvaikščioję visą centrą ir juo tikrai nuoširdžiai susižavėję radom vietą centrinės aikštės kavinėj, kurioje nusprendėm pavakarieniauti. Visas miestelis tos nuostabiai viduramžiškas, kad, atrodo, net patys tos dvasios tiesiog gatvėse prisisėmėm. Palapinę pasistatėm labai gražioj vietoj ant upės kranto, priešais nemažą skardį ir tuo negalėjom pasidžiaugti dėl labai didelio uodų ir kitokių parazitų kiekio, tad vos grįžę turėjom eiti miegot.

Apie kitas dienas kituose įrašuose. Bet jau greitai. Pažadu.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Priešistorė: vyras nusprendė, kad pinigų taupymo sumetimais į Kilkim Žaibu nevažiuosim. Aš iki pat paskutinės minutės su tuo negalėjau susitaikyti (mat mano vyro gimtadienis per festą ir jis pusmetį planavo jį ten švęst). Susisiekiau su pora žmonių ir gavau jam nemokamą bilietą. Pro sukąstus dantis perlipęs visus principus vyras pasirašė važiuoti.

Kitos dienos ankstyvą rytą vos susimetus būtiniausius daiktus išlėkėm į Šiaulius, o iš ten į Varnius, kur ir vyksta festivalis (na, gerai, šalia Varnių prie ežero). Atvažiavus teko paleisti vyrą ir priparkuoti automobilį… lygiagrečiai duobės. Visa tai truko daugiau nei 10min, nes vis nesigavo pakankamai lygiai, kol visiškai užsiknisau ir palikau automobilį stovėti kreivai. Aš moteris. Man galima. Ir tas kreivai buvo mažiau išsikišęs už šalia stovinčius Opelius. Įsimylėjau Toyota Aygo. Tiesiog.

Prie įėjimo susimokėjau melejoną už bilietą ir negavau leidimo pasistatyti viduj automobilio, nes atvirai prisipažinau, kad turiu alkoholio. Bet blondinėms juk atleidžiama už durnumą ir netaktiškumą.

Vyro akys spindėjo, susitikom su draugais, paklaidžiojom po amatininkų miestelį ir bėgom klausytis Solstafir, kuriuos nesveikai įsimylėjau. Buvo labai romantiška ir miela. Nusprendėm, kad per tuos 14 metų (festas vyksta nuo 1999m.) publika nepasikeitė, tik suaugo, todėl visi taip romantiškai stovėjo jei ne su antra puse, tai su vaikais ant kaklo.

Be abejo, vakare buvo įdomi ir nauja patirtis vaikščioti tarp vidury lauko smigusių metalistų. Skylė su Smilgevičiūte irgi nuostabiai susiklausė. Ir tada prasidėjo metalas, kuris, tiesa, manęs per daug nežavi, nors ir alergijos jam nejaučiu.

Sulaukėm Obtest, nes juos tikrai reikėjo pamatyti. Išklausius kelių dainų grįžom į palapinę, kur pabaigėm klausyti koncerto. Žmonės šėlo iki ryto. Prisiekiu. Nei minutę nebuvo tylos ir ramybės.

Kitą rytą su keliais draugais pasveikinom vyrą su gimtadieniu. Ir nuo pat ryto klausėmės metalo. Apsimečiau, kad ne tik suprantu, bet ir patinka. Ties trečia grupe vis dar nesupratau nieko apie soliakus, technikas ir pan., bet pradėjo patikti.

Padovanojau vyrui kelis Motorhead vinilus. Nes galėjau ir žinojau, kad jis jų norės. Mes abu pamišę dėl to. Tai rimtai turėtų būti pripažinta rimta liga. Jau ne vienas ir ne du šimtai ant to išleisti ir permainų tikėtis greitu metu neverta.

Valgėm nors ir makarus, bet pižoniškai. Su keturių sūrių padažu ir sėdėdami prie scenos.

Exhumed buvo superiniai! Ir padarė nesveiką šou. Dar Turisas, per kurį pradėjo pilti kaip iš kibiro, todėl vidury visko bėgom gelbėti palapinės, o po to nebeturėjom jau jėgų nueiti paklausyti viso festo headliner’ių.

Ryte vos pabudę susipakavom daiktus, grįžom į Šiaulius, kur sočiai pavalgėm ne makarų ir kritom miegoti. Laimingi ir dviese. Pradėjom vis dažniau sulaukti rimtų klausimų dėl vestuvių. Gal jau verta susimąstyti?..

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Grįžau. Po tiek dienų miego įsirangius glėby ir po tiek parų automobily, palapinėj ir valgant makaronus. Po laiko, kai taupoma ant visko išskyrus įspūdžius. Ir einant į muziejus buvo mokama užsimerkus: mums rūpi pamatyti ir nesvarbu už kiek. Toli nevažiavom. Tik 2000km. Tik 5+2 naktys. Tik 1000Lt. Tik dviese. Tik du velniškai įsimylėję žmonės.

Ir visa šita įžanga buvo reikalinga tam, kad pasiruoščiau parašyti vienintelį sakinį: Moteris gali būti laiminga tik tada, kai jos vyras yra laimingas.

Visai nesunku yra palikti vyrą miegoti, o pačiai taip sunkiai išsiropšti lauk ir šąlant virti kavą bei pusryčius vien dėl to, kad artimas žmogus gautų dar minutę poilsio.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Šiandien parašiau paskutinį egzaminą. Viskas. Liko dar 5 sesijos ir 1 balakauro gynimas. Ne tiek ir  daug, kai pagalvoju.

Pagaliau išvažiuosiu. Susikroviau tiek mažai daiktų, kad net pati savimi žaviuosi, nors žinau, kad vyras duos velnių, jog visko per daug. BET MAN REIKIA TŲ TRIJŲ SKIRTINGŲ SPALVŲ NAGŲ LAKŲ. Tiesiog.

Šiek tiek skauda širdelę palikti brolį vieną su kalnu darbų. Ilgu jo bus labai labai. Bet gal laikas po truputį abiems savarankiškėti. Ypač jam.

Kur keliausiu? Po Baltijos šalis. Kur tiksliai? Dar nežinom. Tikriausiai, ten, kur pasiseks. Kad ir į pasaulio kraštą. Svarbu abudu.

Dviese keliauti nesunku. Turėsim muzikos, turėsim erdvės ir laisvės spręsti, kur norime būti mes. Ne ką turėtume daryti, o ką norime. Ir jei norėsim vidury nakties nuogi šokti jūros pakrantėj - galėsim nesivaržyti.

Nes kada, jei ne dabar, ir kas, jei ne mes? Mes jauni, mes nuostabūs, mes turime drąsos ir energijos. Ir, po velnių, mes turim vienas kitą. O aš dar ir vyro dovanotą žiedą ant rankos.

Ir nieko nieko daugiau šitam gyvenime, atrodo, nereikia.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Buvo labai linksma prieš kelias diena iš karto po egzo ieškoti draugų, su kuriais ramiai galėčiau pachillint ir pabūti. Ir supratau, kad sesijos metu draugai nebeegzistuoja, nes visi mokosi. Su grupiokais nebendrauju iš principo.

Sakot, sesija nėra taip jau blogai? Nėra, gal net priešingai - visai linksma, bet tiek aš, tiek mano draugai mokomės daug ir ilgai. Naktim. Su kalnu energetinių. Ir rūkalais. Metu. Pats laikas, sakot? Tikrai.

Galvojau, gaila, kad neturiu draugų iš MRU ar dar kokio tipo univero, kur žmonės tūsina visus metus ir bet kada pasirašo eiti kur nors. Tada netyčiom užmečiau akį į MRU bestudijuojančių foto ir supratau, kad man net grupiokai labiau patinka, nei tie intelekto nesužaloti veidai.

Jau juokinga darosi dėl visų “Mokausi n naktų, kad tik išlaikyčiau” , o aš pati jau viską turiu išlaikyta. Per fuksą. Ir tik porą dalykų beliko pasikelti virš pitako. Nes kažkaip nefaina būtų turėti tiek nedaug.

Preliminariai po 4-5 dienų išvažiuoju į užsienį. Reikia pradėti dėliotis maršrutą ir ypač finansus. Bet gal kitą dieną. Kadangi vyras jau išvažiavo namo, tai grįžtu pas meilužes fiziką ir organinę chemiją.

Pastarąją laikau žodžiu. Kai visi laiko raštu. Diena anksčiau. Ir visai netyčia taip gavosi.

Tai va, greitai bus daug nuotraukų ir aprašymų, kaip M. su D. pasaulį apvažiuoti bandė. Tikiuosi, bet tada bus ramu.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Kažkas minėjo, jog iškėlus klausimą dėl abortų bus tik daug kalbų ir niekas nieko neuždraus. Už tai visi galės išsilieti. Gera turėti savo aplinkoj žmonių, kurie mąsto savo galva.

1. Į akmens amžių grįžti neverta. Juk nemetam kompiuterių, vaistų, mašinų, eletros lauk, nes anksčiau žmonės gyveno natūraliau ir dėl to jautėsi laimingesni. Jie suknistai daug dirbdavo, kad pragyventų. Ir seksu užsiiminėjo tik dėl to, kad reikėjo daugintis. Nei daugiau, nei mažiau. Dabar viskas kitaip. Vidutiniškai pora per savaitę mylisi 1-2 kartus. Ir gyvena laimingai. Bet ne apie laimingai gyvenančius mes kalbam.

2. Sako, abortus pateisinti galima tik ekstremaliomis sąlygomis (po išprievartavimo, ligos atveju). Na, jei jau laikomas žudymu, tai neturėtų būti pateisinamas iš viso. O jei mergina būdama dar mokykloje pastoja? Čia jau nieko tokio? O jei šeima neturi pakankamai pinigų vaiko auginimui? Tai čia jau kaip nors tegul verčiasi. O jei paprasčiausiai dar nėra psichologiškai pasiruošta vaiko auginimui? Be abejo, dėl to verta mažiausiai 2 žmonėms sugadinti gyvenimus, kad tik nepašalinti gemano. O kiaušinius tai valgo. Ir nekovoja už viščiukų teisę gyventi. O gaila…

3. Moteris privalo išnešioti joje užsimezgusią gyvybės formą. Tiksliau, besidalijančių ląstelių gumulėlį. Ir neturėtų paisyti to, kad tai jos kūnas. Jos asmeninis apsisprendimas gimdyti ar ne. Galbūt moteris iš viso nenori turėti vaikų. Ir tai jos teisė rinktis. Net jei jums ir atrodo, kad ji elgiasi kvailai, jūsų nuomonė svarbi tik jūsų gyvenimo pasirinkimuose. Anksčiau merginos augindavo rūtų darželius, nes rūtų nuoviras yra puikus kontraceptikas. Teko skaityti, kad net post factum padėdavo.

4. Medikai nesutaria, kada prasideda gyvybė. Vieni teigia, kad vos tik susiliejus oocitui su spermatozoidu, kiti kad po 8 ar 12 savaičių. Ir tai nėra labai svarbu, kol kūdikis yra moters kūne - ji renkasi, kaip ir kas. Abortų draudimas padidintų nelegalių, nesterilių, žiaurių abortų ir dar žiauresnio elgesio su moterimis skaičių. Taip pat, tikėtina, savižudybių ir mirčių nelegalių abortų metu kiekį. Beliktų atimti iš moterų teisę balsuoti.

5. Abortai nėra kontracepcijos priemonė. Pirmiausia dėl to, kad tai didelis stresas moters organizmui, brangus malonumas ir dar visad lieka begalės rizikų. Ir visi siekiantys uždrausti moterims turėti teisių, galėtų šitoje vietoje ir patylėti. Kontracepcija jūsų visų žiniai yra prezervatyvai, hormoninė kontracepcija, visokios spyruoklės ir kitokie įrenginiai. Ne abortai. Pastarieji yra teisė rinktis, kai kažkas gyvenime vyksta nenumatytai, neplanuotai.

p.s. pati savo kailiu nieko panašaus nesu patyrus ir nenorėčiau patirti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »