BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir apima tokia nuotaika, kuriai net muzikos išrinkti nesigauna. Viskas aukštyn, žemyn, vėl aukštyn, tada tiesiog lygu. Taip lyg kardiogramos darymo vidury sustotų širdis. Ir darosi nuobodu. Tada vėl skradžiai žemę ir iš naujo.

Degu viskuo, ką darau. Pirmą kartą mokausi, nors deadline’ai nespaudžia. Pirmą kartą sekmadienį dirbau, nes galėjau. Pirmą kartą mokausi papildomai visiškai svetimos srities, nes įdomu. Pirmą kartą rimtai ėmiausi žaisti Froidą. Ir taip tuščia tuščia.

Dienomis kaip ši mėgstu gerti vyną. Bet vyno motyvas pradėjo per dažnai vaidentis mano gyvenime. Ne, aš jo beveik negeriu, tiesiog jis yra. Reikia juodos kavos. Be cukraus. Kaip senais gerais laikais.

Ir kodėl žmonėms patinka mirti žiemą? Juk net sniego nėra. Greitai 6 metai nuo pirmos su mano ratu susijusios ne giminaičio (tetos senelės pusseserės vyro tėvo) mirties. Aš vis dar prisimenu kiekvieną to klaikaus ryto smulkmeną. Nemoku reaguoti į mirtį. Nemoku adekvačiai reaguoti į žmonių skausmą.

Iš viso nemoku būti adekvati. Visada sakiau, kad norėdama jaustis normali turiu atsidurti tarp žymiai keistesnių už save žmonių rate. Ir tikrai, jaučiuosi normali. Bet visa tai man pradeda patikti. O aš išlepusi ir arogantiška. Ir net nesigėdiju to. Lyg būtų čia ko gėdytis.

Sakau, kad esu nuostabi, žinau, kad esu nuostabi, bet… nejaučiu. Mąstymas yra fucking žalingas įprotis. Ir vėl reikia prisiversti mąstyti tik apie katalitines konstantas, fermentus, lokusus ir visą kitą šūdą. Užtenka žaisti Froidą su savimi. Nieko gero dar nesigavo, vadinasi, maža tikimybė, kad gausis.

Nieko nėra gyvenime blogiau už laukimą. Kai nieko nieko negali pakeisti. Ir aš laukiu. Ilgai ir kantriai. Nes taip reikia. Aš net neklausiu KODĖL taip reikia. Reikia. Gerai. Palauksime. Ko? Geresnio rytojaus. Bet ko, kas yra kitaip.

Nekenčiu iki ausų įsimylėjusių žmonių. Ne todėl, kad pavydėčiau ar jie atrodo per daug laimingi. Priešingai. Jie bjaurūs savo apsimestinumu. Nemėgstu malonių žmonių. Jie visi dirbtiniai. Plastmasinės lėlės. Ir dar dažnai brokuotos.

Ir aš kada nors suaugsiu. Bet dar negreitai. Jau seniai galiu balsuoti, vairuoti ir visa kita. Ir vis vien turbūt reikia nueiti pas kokį mechaniką, kad iš esmės sutaisytų. Kažkur mechanizmas veikia ne visai taip, kaip norėtųsi.

Aš myliu pasaulį lygiai taip pat stipriai kaip ir jo nekenčiu.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Ir aš kaip visada. Iš niekur nieko. Bet šįkart rimta. Tiek minčių, idėjų, kurių niekaip nesugebu susidėliot ir išsakyt. Taigi, sveiki, ir vėl aš. Taip, ta pati nuostabi gnom. Per šį laiką parašliavojau kitur, nes tylėti tiesiog negaliu. Nežinau, ar tai gerai, bet ką padarysi.

Aš mėgstu šokti. Mėgstu vakarėlius iki ryto klubuose. Mėgstu negerti ir stebėti girtus. Mėgstu ramius pasisėdėjimus su draugais ir vos išmušus vidurnakčiui susiruošti namo. O kartais jo ir nesulaukti. Mėgstu eiti tūsintis vidury savaitės. Mėgstu šokti pogo. Mėgstu pankroko koncertus. Mėgstu gerti iki ryto. Dievinu šokti iki kol nebejaučiu nei kojų, nei kūno. Mėgstu klausytis lengvo džiazo. Man patinka eiti į metalo koncus ir sakyti savo nuomonę. Garsiai. Mėgstu eiti į universitetą nepasidažius. Mėgstu dažytis būdama gamtoje. Mėgstu neformalioj aplinkoj būti su švarkeliu ir klasikiniu sijonu. Mėgstu su džemperiu ar didele iškirpte kalbėti viešai. Man patinka atrodyti moteriškai. Ir kartais ne moteriškai.

Kaip? Kodėl? Nes man patinka būti tokiai, kokia esu. Man patinka viskas po truputį. Aš nenoriu būti kažkokiuose rėmuose. Man giliai nusispjaut, kaip turėčiau kažką daryti, jei aš to noriu kitaip. Man nusispjaut, kad pankroko, metalo ir popso maišyti nepridera. Aš gyvenu savo gyvenimą, tokį, kokio pati noriu. Aš noriu maištauti ne prieš kažką, o už kažką. Vis dažniau noriu kurti labiau nei griauti. Ir vis dažniau man norisi keistis. Akimirkai, vakarui, savaitei. O po to viskas kaip visada.

Kažkada galvojau, kad noriu gyventi nuo A iki Z normalų gyvenimą. Ne, nenoriu, nes per daug myliu gyvenimą. Savo. Tokį fragmentišką, besikeičiantį, netikėtą. Tokį, kokio į nieką niekada neiškeisčiau. Ir vis mąstau, kad nei gera žmona, nei gera mama būsiu. Bet juk shit happens. O gyvenimas per daug gražus, kad būtų iššvaistytas abejonėms.

Ir ne, aš nesiruošiu kada nors subręsti.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Grįžau iš šios vasaros trečio festo. Ir supratau, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir jei keisti žmonės sako, kad labai verta nuvaryti, tai dar absoliučiai nieko nereiškia. Bet apie viską nuo pradžių.

1. KILKIM ŽAIBU. Jau tapo vasaros sezono pradžios tradicija. Nieko netikėto, kad buvo viskas osum. Muzika įdomi, nauja, kai kada gal kiek per sunki, bet tikrai lengvai pakenčiama (aš šiaip laisvalaikiu metalo nesiklausau).

Pliusai:
- Daug veiklos dieną, kuri neapsiriboja scena, maistu ir alumi. Amatų kaimelis, rungtys žiūrovams, įvairios pramogos.
- Jauku. Visi ten plius/minus draugiški ir padėję ant visų. Daug šeimų su mažais ir nebelabai vaikais. Taip pat, labai smagu, kai teritoriją saugo baikeriai, nes anie tikrai moka elgtis su girtais metalistais.
- Smagi muzika. Tikrai buvo gerų atradimų, daug nuostabos ir džiugesio iš muzikinės pusės.
- Labai malonūs savanoriai ir organizatoriai. Net pačiais kvailiausiais gyvenimo atvejais padėdavo.

Minusai:
- Žiauriai lijo ir buvo tikrai šalta.
- Nebuvo vikingų laivo, kuriuo būtumėm galėję paplaukioti.

2. TUNDRA. Važiavau pirmą kartą paraginta keistų pažįstamųjų, kurie sakė, kad ten labai labai gerai.

Pliusai:
- Buvo skanaus sidro.
- Šalia smagaus ežero su geru paplūdimiu.
- Tarp stage’ų buvo pakankamai dideli tarpai, tad jie vienas kitam netrukdė.
- Sąlyginai nedaug žmonių.

Minusai:
- Vietoj apsaugos marozai, kurie reketavo pinigus iš gamtinius reikalus atliekančių ne tualete.
- Visur jautėsi žolės kvapas.
- Kas kelias valandas sulaukdavom klausimo, ar neturim grybukų ar ratų.
- Šūdinos Bass ir Techno scenos. Psy Trance buvo visai nieko, o iki Chill nespėjau nueit, bet iš tolo tai tikrai nesužavėjo.
- Marozynas, narkomanai ir nedraugiški žmonės.
- Per didelė teritorija ir per mažai žmonių.
- Labai daug nemalonių savanorių, leidžiančių sau visus siuntinėt ir panašaus tipo organizatorių.

3.ONT GRIND’U. Važiavau ten, nes mano vyras ten grojo, tad turėjau padirbėti vairuotoja, asistente ir šiaip pabūti faina. Sakė, kad turbūt labai nepatiks, nes ten keista muzika, žmonės, kažkur kitam pasaulio krašte vyks.

Pliusai:
- Labai nedaug žmonių. Gal tik keli šimtai. Ir dėl to tai buvo neįtikėtinai jauku.
- Labai malonūs, paslaugūs ir pakantūs organizatoriai. Jie tikrai padarė milžinišką darbą. Tokį, kad net sunku viską įvardinti, bet iš tikrųjų jie sukūrė labai daug.
- Kadangi buvo mažai žmonių, atlikėjai neturėjo kažkokios VIP zonos, todėl su jais buvo nesveikai smagu pabendraut.
- Skanus ir pigus alus. Tiesiog.
- Kultūrinis šokas. Ne muzika ten šokiruoja, o reginiai. Plačiau nepasakosiu, kam smalsu - kitąmet apsilankys ir pats pamatys.

Minusai:
- Negilus vandens telkinys, kuriame reikėjo gulėt norint atvėst. Ok, šiaip ten upelis.
- Rytinė pirtis palapinėje ir nesveikas karštis dieną.
- Labai jau toli nuo Vilniaus (270km).

Reziumė? Pirmas kaip visada super. Antras labai nuvylė ir nuliūdino. Trečias buvo pati pačiausia patirtis!

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Nors už lango vis mažiau pavasaris, bet šį kartą viskas tikiuosi bus kitaip. Pradėjau sveikai maitintis. Nors, niekada nebuvau ta, kuri minta tik junk food’u, pradėjau dar labiau žiūrėt, ką valgau, o salotos vakarienei tapo beveik kasdienybe.

Dar, pradėjau vėl intensyviai sportuoti. Kadangi nesu neįtikimai aukšta ir neturiu įspūdingų krūtų, treniruojuos, kad bent jau kūną turėčiau tokį, kurio negėda paplūdymyje parodyti. Manau, laiku pradėjau tam ruoštis. Turiu visus du mėnesius tapti deive. Kadangi treniruojuosi namie su įvairiomis išmaniomis programomis, supratau, kad geriausia motyvacija - tikslas, kiek turiu padaryti per savaitę. Kol kas per 3 dienas atlikau gerokai daugiau nei pusę. Tikiuosi tokią motyvaciją išlaikyt ilgam. Vien dėl stangrių papų ir žavaus užpakaliuko, kuriuos kada nors, pasižadu sau, turėsiu.

Trečia, ir turbūt svarbiausia, užsisakiau e-cigaretę. Tikiu, kad sėkmingai pakeisiu ir per 6-12 mėnesių visiškai atsisakysiu. Labai labai norėčiau. Ne dėl sveikatos, o dėl jau atsiradusio nuobodulio. Iš tikrųjų, ir sveikata ne amžina.

Taigi, pasiryžau pasikeisti. Kaip? Tiesiog savaime atėjo visi norai, todėl tikiu, kad tai išsaugosiu kaip savo naują, kitokį gyvenimą. O ką jūs pakeitėt šį pavasarį?

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Kažkur skaičiau, o gal susapnavau, kad už kiekvieno sėkmingo vyro slepiasi moteris. Ir kuo toliau mąstau, tuo labiau tuo tikiu.

Kasdien tampu vis nesukalbamesnio charakterio. Ne, man ne pms ar dar kas. Tiesiog kasdien vis ištikimesnė sau darausi. Žinot, kuriasi tas prisirišimas ir lojalumas.

Su tokiu charakteriu, galvoju, galima arba labai daug pasiekti, arba nepasiekti nieko. Norėčiau pirmo varianto. Ne, ne pirmoje vietoje aš matau gerą darbą, karjerą ir pinigus. Norėčiau laimingo vyro, šeimos, vaikų ir darnos. Norėčiau vertybių. Tokių, kurios nesveriamos ir neparduodamos.

Sako, retas kuris pripažįsta savo klaidas. O man tai atrodo lengviau nei lengva. Gerai, susimoviau. Bandau iš naujo. Ir kur čia sudėtingumas? Aš pradedu įžvelgti problemą tame, jog per lengvai kartais pripažįstu savo klaidas. Atrodo, ne visuomet padoriai pastoviu už save.

Sakysit, kodėl esu tokia egocentriška ir kalbu tik apie save, save ir dar truputį save? Nes galiu. Esu atvira ir sugebu išreikšti tai, ką dauguma nutyli. Iš baimės, o gal iš gėdos ar dar kokio kito jausmo. Nebijau nei galvoti apie save, nei mylėti save, nei dar ką.

Juk pagaliau visą gyvenimą tikrai teks nugyventi su savimi, tad būtų jau pats laikas susidraugauti. Bent iš dalies.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ir nieko naujo. Nerašau čia mėnesiais, tada vėl parašau ir kuriam laikui dingstu. Kodėl? Mano gyvenimas per geras, kad rašyčiau.

Atrodo, dar viena įprasta naktis. Tik kažkodėl visi per ją švenčia, nusprendėm pašvęst ir mes. Nuvažiavom į kažkokį tūsą, kuriame radom RastaPutiną, daug taivaniečių, šiaip kažkokių random žmonių. Kadangi nelabai ką supratom, išvažiavom į Sigmą.

Pusę dvylikos jau lipom laiptais link ten, kur vis dingsta mano vyras. Sako, groja, nors iš tuščių butelių kiekio sprendžiant gali būti, kad ne tik groja. Bet tebūnie… Ir jo veidas nušvito. Pagaliau. Ir pati džiaugiausi ta ramia ir šeimyniška atmosfera. Atvažiavom penkiese. Aš, vyras, grupiokas su mergina ir vakaro eigoje Reksu ir gražiausiu miesto šunimi tapusi mano mažoji.

Be 5 vidurnaktis. Užsilipom ant stogo, o tada apstulbinti 3D vaizdo nebežinojom, į kurią pusę žiūrėti. Visur fejerverkai, viskas taip gražu, jauku ir taip gera, kai mielasis apkabinęs linki dar vienų gerų metų. Abu žinom, kad kitaip nė būt negali. Mažoji šiek tiek išsigandus, bet vėl pamačius, kad grįžom ir susilaukus begalės dėmesio nurimo. Karts nuo karto išeidavo į kitą tūsą šalimais. Matyt, pabodo tų pačių žmonių glostymas, tai užsimanė dar šiek tiek dėmesio.

Galiausiai pavargę grįžom namučio ir ramiai dviese užmigom. Pirmą naktį 2014-aisiais. Labai maloni man tokia magija. Net jei tokia paprasta.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ir vėl žaidžiau. Ir vėl tas neapsakomas jausmas. Ilgas ir gana kruopštus ruošimasis. Kiekvieno žingsnio sudėliojimas ten, kur reikia. Sinchronas. Tempas. Viskas. Atrodo, jau pakankamai gerai. Užtenka treniruotis, galima kibti prie darbų.

Atrodo, nebe pirmas kartas. Ir net ne antras. Jau sunku suskaičiuoti kartus, kai dariau tai neatsakingai, išgėrusi, nemokėdama. Vis vien prieš kiekvieną kartą apima jaudulys.

Pasiruošimas. Visi įrankiai paruošiami. Išmirkomi. Nukratomi. Laukiu savo eilės. Dar baisiau žiūrėti į savo vyrą tai darantį. Atrodo, tiek nedaug trūksta iki nelaimės. Bet žinau, jis žino, ką daro. Pasitikiu. Jau greitai mano laikas.

Vienas. Du. Trys. Pirmi akordai. Kas nors padeda užsidegti įrankį ir prasideda šou. Kartais girtiems draugams, kartais nakčiai, o kartais dideliai publikai. Ir kiekvieną kartą taip pat. Adrenalinas. Baimė. Ir vėl pradeda drebėti kojos. Atrodo, nebelabai aišku, kas vyksta. Laikas tiesiog lekia.

Vėliau tas kelias minutes sunku atsiminti. Dar keisčiau žiūrėti filmuotą medžiagą. Reakcijas. Veido išraiškas. Atrodo, kad kartais net mintis nesunku pamatyti.

Tylūs naktiniai pasižaidimai vienišiems miestų žibintams

Tylūs naktiniai pasižaidimai vienišiems miestų žibintams

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Scenarijus paprastas. Greit kolis. Reikia mokytis. Ilgai nerašiau, tai ne tik sąžinė pabudo, bet ir moralinis poreikis.

Nusilakavau skaisčiai raudonai nagus. Matyt, darausi labiau nei nepakenčiama.

Pagaliau dirbu tai, kas man iš tikrųjų patinka. Na, už tai pinigų negaunu. Bet kada nors.

Suvokiau, kad šiaip jau principai ne tokie jau ir svarbūs, kai kaina - santykiai su artimaisiais.

Vis dar nepriprantu prie to, kad viešoj erdvėj kartais turėčiau atrodyti rimta ir brandi. Ir keista grįžus namo išsileisti kuoduką, įšokti į treningus ir vėl pasijusti savimi.

Vėl mokausi. Na, bent jau apsimetu.

Keista, kai žmonės, su kuriais nesinori artimai bendrauti nusprendžia, kad tai reiškia, kad neigiu jų egzistenciją ir nustoja sveikinęsi.

Ar tikrai nenoras palaikyt artimus santykius yra lygus norui tą žmogų sulyginti su žeme?

Aš užaugus būsiu graži. Arba išsimiegojus. Arba bent jau pasidažius.

Noriu dar vienos +/- erotinės fotosesijos.

Vis dar turiu randus ant pilvo po auskarų ir tai patys gražiausi randai pasaulyje.

Suvokiau, kad turiu patį geriausią ex pasaulyje. Jis, matyt, buvo pats blogiausias vaikinas, bet tikrai yra pats geriausias ex.

Vis dar stebiuosi, kai žmonės konsultuojasi dėl santykių su manimi. Aš tame patirties turiu viso labo metus.

Visi prieš tai buvę gyvenimo metai buvo situacijos išnaudojimas pagal savo poreikius.

šiek tiek nupušus,
gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Studijų metai yra, matyt, patys smagiausi ir palankiausi kelionėms. Pasaulis didelis, noras jį pažinti ne ką mažesnis, o vien galvojant apie važiavimą į užsienį pradeda sapnuotis tuščios piniginės košmarai? Ne viskas taip blogai: net su minimaliais finansais galima susiplanuoti nuostabią kelionę. Drįsčiau teigti, kad kuo mažiau pinigų, tuo įdomiau ir linksmiau viskas gaunasi.
Pirmiausia, reikia susirasti kelionės partnerį. Patogiausias ir lengviausias keliavimas tikėtinas dviese. Pradedant paprastesniu sprendimų priėmimu, baigiant lengvesniu nakvynės ar transporto radimo būdu. Trise ar keturiese keliauti irgi įmanoma, bet kuo daugiau - tuo sunkiau. Labai svarbu į tai atsižvelgti.
Kelionėse be lankytinų vietų, kurias lengva rasti interneto platybėse yra du finansiškai svarbūs aspektai: transportas ir nakvynė. Kadangi jaunatviško entuziazmo dar nestinga, keliauti galima ir autostopu. Tikriausiai, ne vienas tokį keliavimo būdą yra išbandęs, bet užsienyje viskas šiek tiek kitaip. Labai svarbu pasidomėti valstybėmis, kurias planuojama aplankyti, nes ne visur tai yra legalu, ne visur tokius keliautojus mėgsta. Pavyzdžiui, D.Britanijoje keliavimas autostopu nėra priimtinas.
Paprasčiausia stabdytis mašinas degalinių išvažiavimuose ar net pačiose degalinėse žmonių klausinėti, ar negalėtų pavežti. Beje, daugumoje degalinių galima gauti kartoninių dėžių, kurias suplėšius, galima užsirašyti kelionės tikslo vietą. Be abejo, reikia pasiryžti šiek tiek palaukti, juk atstumai žymiai didesni nei tarp Vilniaus ir Kauno. Taip pat, labai svarbu paminėti, kad tranzuoti su keliais lagaminais būtų ne tik nepatogu, bet tai atbaidytų ir vairuotojus. Tad, kuo mažiau daiktų ir kuo patogesnėje kuprinėje jie yra - tuo geriau. Vėlgi, pasikartosiu, viskas turi būti gana kruopščiai suplanuota.
Viešbučiai studentams dažniausiai būna per brangus malonumas, tačiau daugelyje Europos valstybių gausu jaunimo nakvynės namų, kur naktis kainuoja apie 6-8 eurus. Na, bet tai irgi nemaži pinigai (už tiek ir visą vakarą galima linksmintis svetimame mieste!). Vieną kitą naktį pasirinktame mieste galima nesunkiai gauti ir nemokamai. Pats paprasčiausias būdas - couch surfing‘as. Taisyklės labai paprastos:

1. Reikia susikurti anketą tinklapy couchsurfing.com, kurioje būtų gana informatyviai aprašytas gyvenimas, pomėgiai ir visa kita, kas atrodo svarbu. Kuo daugiau informacijos, tuo lengviau priima į svečius.

2. Jau turint šiokią tokią pradžią reikia pradėti ieškoti dominančioje vietoje gyvenančių įdomių žmonių. Galiu patikinti, tokių nestinga, tad rasti neturėtų būti sunku net ir pačiam išrankiausiam. Prašymą apsistoti reikia siųsti apgalvotai. Ką turiu omenyje? Visų pirma, turi būti likę iki vizito bent kelios savaitės, geriausia - mėnuo. Visi planuojasi savo laiką, tad kuo anksčiau pradedama ieškoti, tuo didesnė tikimybė būti priglaustam. Dažna keliautojų klaida - neatidžiai perskaitytas globėjo profilis, kuriame dažniausiai nurodomas atstumas iki miesto centro, priimamų keliautojų skaičius ir ankstesnių lankytojų atsiliepimai, kuriuos vertėtų bent permesti akimis.

3. Kuo įdomesnis laiškas, tuo didesnė tikimybė būti priimtam į svečius. Reikia nepagailėti laiko. Taip pat, copy-paste laiškai keliems skirtingiems žmonėms nėra geriausia išeitis. Ši paieškų dalis užima nemažai laiko, bet galiausiai viskas kelionės metu atsiperka.

4. Gavus atmetimą negalima nusiminti ir viską mesti. Dažniausiai pasiseka ne iš pirmo karto. Vos tik gavus patvirtinimą belieka susisiekti dėl tikslaus adreso, telefono numerio ir kitų detalių.
Dalis vartotojų yra oficialiai patvirtinti ir patikimi žmonės (šalia profilio nuotraukos uždėta žalia varnelė), tačiau šampaną geria tik tie, kas nebijo rizikuoti. Ypač kai rizika nedidelė, ieškoti pastogės galima pas beveik visus vartotojus. Žinoma, negalima aklai viskuo pasitikėti, bet šioje vietoje tikrai užtenka ir blaivaus mąstymo.
Dažnai kyla klausimas, ar apsilankius pas kažką privalu kokį nors keliautoją priimti ir pas save. Atsakau trumpai ir paprastai: ne, bet, tikėtina, labai greitai užsinorės. Net jei nėra sąlygų priimti keliautojų, yra begalės pasiūlymų tiesiog susitikti ar prašymų aprodyti miestą. Tai greitai gali tapti gyvenimo būdu.
Taline teko gyventi pas vaikinuką, kuris ne tik svetingai sutiko, miestą aprodė, į legendinį miesto barą nuvedė, bet ir ramiai patikėjo mums savo buto raktus. Couchsurfing‘as kuria visiškai kitokią keliavimo kultūrą, kuri ne tik yra neįtikėtinai pigi, bet ir leidžia pažinti ne turistams skirtas vietas, kurios atspindi tikrojo gyvenimo ypatybes.
Dar vienas, tiesa, žymiai sunkesnis variantas - skvotų ieškojimas. Keliautojai dažnai laukiami ir priimami svetingai, bet rasti, susisiekti ir susitarti gali būti kiek sunkiau. Taip pat, tikėtina, kad ir saugumo jausmas neaplankys.
Paskutinis studentiškų kelionių ypatumas ir pinigų naikintojas - maistas. Keliaujant sunku taupyti, ypač maistui ir gėrimams. Kaip neišleisti milijonų? Turiu porą pasiūlymų. Surfinant dažniausiai galima naudotis virtuve, o parduotuvių net ir kaimuose nestinga šiais laikais. Tad nesunkiai galima vakarienę ar pusryčius pasigaminti, o pietums vieną kitą sumuštinį susitepti. Kitas variantas tinkamesnis keliaujantiems gamtoje - kelioninis dujų balionėlis ir puodas. Studentiški makaronai pagaminami vos per 10 min, o turint galvą ant pečių, gali gautis net labai skaniai.
Ne kelionės idėja lemia dideles išlaidas, o kelionės pobūdžio pasirinkimas. Blogai išsirinkus gali ir labai nukentėti piniginė, tačiau šiais laikais gausu beveik nemokamų galimybių jei ne pasaulį pažinti, tai Europą tikrai. Kada jei ne per tuos keturis-šešis-dar truputį daugiau geriausius gyvenimo metus? Juk vėliau ištrūkti darysis vis sunkiau.

gnom

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Neberašau nuolat. Gal ir gerai. Visiems nuo to lengviau. Žmonės, kurie žino apie šitą blog’ą (ar kitus) vos sužinoję, kad yra kas nors naujo, išsigąsta. Ir aš juos labai suprantu. Kai viskas normaliai rašyti net nesinori.

O aš toks padaras, kad turiu palaukti, kol viskas susikaups ir tada jau tėkšteliu. Ir vėl susikaupė. Šįkart ne šiaip kažkokio negatyvo, nepasitenkinimo visuomene ar dar kokio marazmo. Šįkart rimta. Susikaupė mintys.

Prisimenu save prieš kiek daugiau nei metus. Ir stebiuosi, kad taip greitai ir, atrodo, nepakeičiamai viskas pasikeitė. Aš iš prigimties maištautoja. Gimiau prieštarauti, neigti ir maištauti. O gal tiesiog neišaugau iš paauglystės. Bet kuriuo atveju, buvau viena ir pati sau. Noriu vyro - turiu. Noriu tūso - švenčiu. Aš turėjau savo taisykles, kurių buvo nevalia laužyti. Žmonės ateidavo ir išeidavo. Dėl daugumos net nesukdavau sau galvos. Nebuvo verta. Visad gaudavau, ko noriu. VISADA.

Tiesa, ir dabar gaunu. Tik noriu nebe visai to. Į koncertus vaikštom, nes įdomu pasiklausyti muzikos. Girti ir lėbaujantys labiau gąsdina nei atrodo smagi kompanija. Vakarėliuose vis daugiau maisto ir vis mažiau alkoholio. Atsirado mes.

Kartais vis dar sunku su savo per daug individualistišku charakteriu taikytis prie ko nors. Daryti ne tai, ko noriu aš, o tai, kas abiems geriau. Bet kartais užtenka pažvelgti į tas neapsakomas akis ir nieko daugiau nebereikia. Kartais vis dar sunku prisiminti, jog kažko norėdama aš negaliu paprasčiausiai atsistoti ir išeiti.

Ir iš kitos pusės, labai gera. Gera žinoti, kad nesvarbu, kas benutiktų, nereikės vienai verkšlenti dėl šūdino gyvenimo. Mažų mažiausiai būsime dviese.

Niekad nesimokiau būti su kažkuo. O kaip sunku buvo išmokti lovoje tilpti dviese, derinti dienos darbus ir tartis dėl kasdienių dalykų ar ateities planų. Mokausi. Norėtųsi sakyti, kad per tiek laiko išmokau, bet vargu, ar tai tiesa. Vis dar intensyviai mokausi. Ir tikiuosi, jog vieną dieną drąsiai tardama taip žinosiu, jog bent tai nebekliudys ateity.

Būna žmonių, dėl kurių verta eiti kad ir į pasaulio kraštą. O būna tokių, su kuriais pakeliui į pasaulio kraštą. O būna… O gal ir nebūna.

Beprasmis įrašas gavosi, bet bent jau ta bomba, kuri tuoj tuoj turėjo sprogti numalšinta. Iki kito karto. Pasiilgau naktinio savo gyvenimo.

gnom

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »