Lasciate ogne speranza, voi ch’entrate.

Šiandienos tema seniai gulėjo mano galvoj, bet vis neįgaudavo pavidalo. Taigi… Kodėl aš iškeičiau savo nelegalius Windows’us į Ubuntu?

1. Mano senukas kompas labai jau nepavelka tų XP, nusprendžiau palengvinti jo paskutiniąsias.

2. ACTA neturi įtakos, bet visad labiau mėgau tai, kas legalu, dėl to atviro kodo operacinė pasirodė visai įdomi.

3. Be abejo, draugai programeriai vis skaldydavo bajerius apie tai, kad žmogus nuo Windows perėjęs prie Mac niekad negrįš atgal. Ir kad perėjęs prie Linux’ų niekad negrįš prie Mac. Pasirodo, nelabai čia bajeriai.

4. Na, ir GNOME interface’as man, gnom, juk tinka.

5. Nes Windows antivirusinė irgi arba nelegali, arba nelabai veikianti, o ir resursus truputį ryja. Mano Ubuntu neturi antivirusinės, nors, norėdama, galėčiau per minutę įsirašyti.

Kokia nuomonė naudojant?

1. Tai patogiau nei patogu. Paprasta, suprantama, ir svarbiausia, naudinga. Geriausia yra su įvairiom programom. Kai su savo nelegaliais Windows’ais man reikdavo kokios nors programos tekdavo naršyt linkomanijoj, siųstis, diegtis ir rizikuoti prisirašyti virusų. Dabar užtenka nueiti į Ubuntu Software Center suvesti į paiešką, ko noriu ir paspausti Install mygtuką. Jokių virusų, jokių internetinių paieškų, jokio varginimosi.

2. Tai vienas geriausių pastarojo meto iššūkių. Aš, beveik statistinė mergaitė, nelabai nutuokusi apie tai, kas tas terminalas, komandinės eilutės ir t.t. išmokau tokių dalykų, kad net vaikinus kartais nustebinu. Supratau, koks geras dalykas yra terminalas ir kaip tai patogu.

3. Interface’as pasakiškas, jei Windows kūrėjai neturi jokio estetikos pojūčio, tai Ubuntu - tobulas.

Man irgi kildavo klausimas, kaip bendrauti su tais, kurie turi Windows? Na, man jokių problemų nesudaro jų failus atsidaryti, nes visus formatus skaito mano turimos programos. O dėl jų reikia pasistengti ir prieš išsaugant, tarkim, teksto failus pasirinkti ne default’inį .odt, o tipinį .doc ar .docx, sunku? Man tai ne daugiau 10s užtrunka, taip kad - negaila.

gnom

Nekonkuruokit su draugais.

Draugų sėkmėm reikia džiaugtis, didžiuotis.

Kitaip skauda.

V. šian pasakė dvi labai geras frazes : “šiandien labai labai bloga diena” ir “Tu man taip niekada nepadarytum, taip?”

Pirmąja iš pradžių nepatikėjau. Antra pribloškė savo tiesumu.

Skaudu, kai pradedi vaikščioti aplinkui bedugnę ir staiga šalia nugriūni, atsiremdamas rankom į bedugnės kraštą.

Sol.*

Offtopic: Žinau, kad mes visi trys dingę. Tokia jau ta abitūros kaina. Kažkaip man asmeniškai labai patinka šitas projekčiukas, tik kad laiko vis labiau nėra. Ir ne dėl to, jog mokomės, oj ne… Tie, kurie daug mokosi privalo dar daugiau švęsti. Tokia taisyklė, nieko čia nepadarysi. Tai mes visą žiemą nuoširdžiai tai darėm, o dabar… Džiaugiamės paskutinėm dienom mokykloj. Aš pati dėl techninių nesklandumų pavadinimu kompiuteris dažnai rašyt nepažadu.

Vis dažniau būnant su draugais kalbos sukasi apie automobilius, vis dažniau gatvėj juos nužiūrinėju (nors motociklams vis dar teikiu pirmenybę). Dėl to pradėjau stebėti ir vairavimo kultūrą keliuose. Įdomių dalykų vis tik tuose keliuose nutinka.

1. Visos BMW, mersai ir kitos prabangesnės mašinos turi automatinę sistemą,, kuri užfiksavusi balą kelyje prie stotelės automatiškai spaudžia gazą (nuo sistemos gerumo priklauso, kaip anksti pastebės balą ir kaip greitai pro ją pravažiuos) ir vairas užsifiksuoja, kad vairuotojas negalėtų balos išvengti. Netikit? Atsistokit stotelėj per didelę liūtį, net ir stovėdami po stogu liksit ne tik šlapi, bet ir purvini.

2. Visų prabangesnių automobilių jutiklis Aš kelyje ne vienas yra atjungtas. Girdėjau, kad dėl pirkėjų pageidavimo, nors atsižvelgdama į šio reiškinio masiškumą galiu drąsiai teigti, jog čia greičiau gamintojų bėda.

3. Fūrų vairuotojai pėsčiųjų egzistenciją neigia.

4. Šiaip pėstieji iš viso turėtų būti sunaikinti. Vien todėl, kad trukdo mašinoms. Visoms.

5. Jei važiuodami gatvėje laikotės KET, gyvas namo negrįšite. Būsite negyvai užpypsintas, nustumtas nuo kelio ar šiaip tiesiog dingsite be žinios.

6. Pastebėjau, kad peroksidinės blondinės mėgstančios patūnoti soliariumuose dažnai vairuoja itin brangius naujus automobilius. Gal tikrai jos gerai dirba savo darbą?

7. Pėstieji eidami per perėją dažniausiai tampa daltonikais (beje, aš neretai irgi), vairuotojai kartais būna įsitikinę, kad šviesoforai galioja tik pėstiesiems, o jiems dega vien raudona, dėl to retai kada iš viso šviesoforų paiso.

gnom

ar aš būčiau pagalvojusi, kad prieš pusmetį padaryta nesąmonė mane taip sužlugdys.

Kad vienas vakaras privers sustoti ir pagalvoti, ko aš iš tikrųjų noriu, kas esu ir ką darau.

Žmogus, kuriam buvo sunku pasakyti savo vardą, išdės savo gyvenimą atvirom kortom.

o tas, kurio siekiu, atsistos ir nueis.

Man parodė kitą gyvenimą, atvėrė akis. Bet juk tai dugnas, o aš dugno nenoriu.

Negi vėl stotis ir eiti? O kur?

Aš gi nieko neturiu. tik įvykį, įvykusį prieš pusmetį.

Ačiū dievam, kad jį turiu.

Keliamės ir pradedam iš naujo. Juk kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais.

Sol.*

Viskas baigta. Jau buvo aišku, kad viskas pasibaigs, dar net tada, kai prasidėję nebuvo. Suvedinėjo tik atsitiktinumai. Kažkokios keistos detalės.

Nesubrendę mes dar. Nesuprantam, ko norim. O juk kenčia tik vienas.

Man gaila, kad dar prieš trejus metus nepradėjau užsirašinėti savo dienų, įspūdžių. Verta buvo. Juk tiek visko vyksta! Ir tuo pačiu nieks nepasikeičia. Tik veidai ir vietos.

Kodėl sunku.

Kodėl skauda.

Juk čia tas pats, kas prieš mėnesį, metus, trejus.

Bet vis dar skauda. jokių išvadų. Prarasti tapo įprasta. Ir net pasakyti negaliu, kad tai mano kaltė. Žodžiu. Skaudu.

Vėl keltis iš naujo. Ieškot naujų veidų.

Nenoriu.

Bet kitaip manęs nebūtų…

Gal man tikrai patinka kentėti? Praradau.

Sol.*

Aš kuriu pati,

Tai, ką noriu girdėti ir matyti.

Viskas pro mano prizmę,

Ne pro jūsų mano akimis.

Atsibodot aiškint

Kaip man gyventi, ką mylėti

Ir ko nekęsti.

Aš tiesiog gyvenu taip,

Kaip noriu.

Ir patikėkit, geriau.

Atsakingiau nei jūs.

sekundės mintis,

Sol.*

-Nepastebėjai, kad vis šlykštesnė darausi?
-Ne, tu visada šlykšti, aš jau pripratau.
-Malonu.

Va tokie mano draugai. Keisti, retai kada draugiški, greičiau pasišaipys iš visko, iš ko galės. Juk jie draugai ir kitaip būti negali.

Keistoj aplinkoj pastaruoju metu gyvenu. Visi asmeniniai santykiai nebeslepiami. Matyt, ne todėl, kad nesinorėtų, o tiesiog todėl, kad vis vien visi viską sužinos, tai kam dar sudaryti sąlygas sklisti gandams, kurstyti žmonių susidomėjimą ir komplikuoti visą situaciją. Ir visa tai šimtadienio įtaka. To, po kurio vieni į kitus žiūrėdami krizenom, o praeiti pro kelis žmones nesusijuokus ligi šiol nelengva.

Girdėjai, kad iš Kazimieros kepenų išoperavo Lenino statulėlę? ©E.

Tipo šimtas dienų. Teoriškai. Praktiškai jau 91 beliko. Kam rūpi, kai asmeninis gyvenimas eina šaibom? Dėl ko? Iš esmės dėl nieko, dėl vienos nakties, priminusios, kad taip gera gerti neskaičiuojant, kada jau gana, šokti negalvojant, kad ryt nesugebėsiu pažiūrėti kam nors į akis, dėl išsiilgimo grįžus gult į lovą ir miegot apsikabinus butelį mąstant, kad buvo AWESOME . Nieko reikšmingo, bet jei ne dabar, tai kada nors vėliau aš būčiau tai prisiminus. Ir, matyt, būtų buvę blogiau. Kas būtų, jei būtų… VELNIOP.

Taip norisi visus pasiųsti nachui, o tada pakviesti alaus. Na… Kaip senais laikais, kai gėrėm alų ant Barbakano ir nelabai mąstėm apie tai, kas bus toliau. O dabar mąstom? Ne, tiesiog jaučiam, kad neišvengiamai tai artėja.

O galima gimtadieniui gauti šaunamąjį ginklą dėl viso pikto? Na, draugu mes jau pasirūpinom ir nupirkom gero plieno peilį. Na, kad nuo kraujo nesurūdytų. Juk žinot, kai greitai kraujas viską išėda… Nežinot? Tada geriau ir nesužinokit.

Po šimtadienio galvoj skamba “So what we are drunk,/ So what we smoke weed./ We’re just having fun,/ We don’t care who sees.” Bet juk taip iš tiesų ir yra. O aš vėl noriu nusiskusti šoną. Tam, kad atrodyčiau vėl ta pati pikta ir nedraugiška mergina. Pavargau atrodyti tvarkingai. Grąžinkit mano juodas trumpas sukneles, aukštakulnius, tamsius šešėlius ir agresyviai atrodančius draugus. Tuos, kurių daugiau nebenoriu gyvenime matyti, tuos, kurie degs pragare, nors jo nėra.

p.s. jei sugebėjot suprasti, rimtai siūlau pasitikrinti sveikatą. Man tiesiog labai reikėjo išsiliet.

pošlanakt,
gnom

Kartais kas nors įvyksta, dėl ko gailimės, graužiamės, liūdime ir nervinamės.

Kartais tenka laukti dienom, mėnesiais, ar metais, kol viskas susitvarko.

Vakar, kai visai praradau viltį ištaisyti prieš pusmetį sukeltą situaciją, draugė man pasakė: „ Gal tai silpnų žmonių požymis, bet aš tikiu likimu. Jei nėra- nelemta, jei yra- lemta.“

Ji turbūt ragana, kuri man prišaukė daugybę atsitiktinumų.

Tie atsitiktinumai tokia keisti ir jų tiek daug, kad negali netikėti likimu.

Negali netikėti, kad tiek vienas po kito ėjusių dalykų, sudarė šitiek atsitiktinumų, kurie mane nuvedė į pusę metų lauktą problemos atsakymą.

Neįsivaizduoju, kaip galiu netikėti.

Naivu. Naivu tikėti, kad yra kažkas aukščiau. Ir pavojinga. Tada nebesistengi. Tiki, kad viskas susitvarkys be Tavo pagalbos. Ir aptingsti. Jauties bejėgis. Nieko negali pakeist. Viskas suplanuota.

Keista. Nežmoniškai keista. Šitiek atkentėta, kad staiga gaučiau dar daugiau, nei norėjau.

Aš laiminga. Aš šiandien šypsaus.

Kad ir kieno tai būtų darbas.

Štai ir prasidėjo abitūros linksmybės. PAGALIAU. Prasidėjo su kaupu. Truko lygiai parą ir paliko pačius tobuliausius įspūdžius.

05:00 Keliuosi, rengiuosi Chicago miuziklo tema, važiuoju į susitikimo vietą.

06:00-06:30 Susitinkam, pasipuošiam mašinas balionais ir šimtukais, pabendraujam, visi atrodom nuostabiai, išvažiuojam pasiimti auklėtojos (~15km)

06:30-08:10 Pasiklydom, persiskyrėm per pusę. Pakeliui prisijungėm prie likusių mašinų, kurios pasiėmė auklėtoją, pakeliui viena mergina įkalė į kažkokios moters automobilį, ana palinkėjo sėkmės ir išvažiavo (man irgi nebūtų gaila Audi 80). Atvažiavom prie Vingio parko, iššovėm šampaną, pasilinksminom, pasifotkinom ir gražiai įžygiavom į mokyklą.

Aš buvau su itin trumpa juoda suknele, kurios net ir iškirptė buvo nekukli, ~12cm kablais iki kelių, ryškiai juodom akim, raudonom lūpom ir su šautuvu rankoj.

08:10-11:30 Tipo vyko pamokos, nei vienoj nebuvau nuo pradžios iki galo, iš esmės ateidavau pasisveikinti su mokytojais. Per vieną 30min pertrauką šokom, per kitą pardavinėjo pažymius. Brangiausiai pardavė chemijos dešimtuką, jo kainą pakėlė net iki 150Lt. Dar supratom, kad dauguma pusryčių pavalgyt nespėjo, tai užisakėm 4 šeimynines picas, kurias dorojom tikybos kabinete, kur nuo sienų į mus žvelgė bent pora popiežių. Nuostabus jausmas.

11:30-15:45 Pasiėmus rūbus išvažiavau pas klasiokę, pas kurią kaip kokia benamė nusiprausiau ir susitvarkiau. Man padarė tikrai įspūdingą makiažą ir šukuoseną. Išbėgom į autobusą, kad nepavėluotumėm į limuziną.

16:00-17:20 Važiavom limuzinais. Gėrėm šampaną, grojo klaikiai šūdiną muziką, net tūsint nesigavo, bet visos intrigos, trukusios visą naktį, prasidėjo būtent tada. Na, ko tikėtis, kai gražiai atrodau ir sėdžių šalia trijų vaikinų.

Yra tokia sąvoka mano vyrai, reiškianti, kad jais su visom tikrai nesidalinsiu, nors tarp manęs ir jų niekad nieko nebuvo, nėra ir nebus. Tiesiog jie mano ir aš labai pagalvoju, ką prie jų prileist. Žinoma, jie nelabai supranta, kas ir kaip, bet turbūt taip geriau.

17:20-19:00 Vienuoliktokų vaidinimas, kuris buvo nuo dekoracijų iki scenarijaus griaučių nuplagijuotas nuo mūsų pernykščio pasirodymo. Na, tai tik parodo, kad mūsų pralenkt jau nebeįmanoma. Nors mes tą ir taip seniai žinojom.

19:00-21:00 Užsipirkom gėrimų (trise pasiėmėm 5l sulčių ir 2 0,7l degtinės butelius. Užteko.), bomžpakių, nes supratom, kad vis dar nevalgėm po picų, atvežtų į mokyklą. Ir išvažiavom į after’į.

21:00-04:00 Tūsas vyko, nieks nepyko. Ir oi kaip vyko. Labai daug kas nusilakė, labai daug kas vieni su kitais davėsi. Aš visą vakarą šokau su nesuskaičiuojamu kiekiu vaikinų. Vaikinas, kuris šoko geriausiai ir, kuriuo netgi pasitikėjau (nes ilgiausiai kartu šokom) netyčiom paleido mane iš rankų ir aš maloniai iš ~30cm aukščio tėškiausi ant žemės. Tuo metu mes šokom šalia dj, ant scenos. Šiaip neskaudėjo, tik šiek tiek nubrozdino ranką. Juolab, suprantama, nes anas irgi ne abstinentas. Deja. Vienu metu buvau nemalonioj situacijoj, kai viena draugė su vaikinu davėsi, kai kita sėkmingai pyko ant manęs, nes man teko šokti su A. Tam, kad pabėgčiau nuo A., nubėgau pas Ž. ir liepiau apsivesti mano vaikinu. Jis tai padarė kuo puikiausiai. Galiausiai A. mane paliko ramybėj. Per visą vakarą nieko neprisidirbau. Nei striptizą šokau, nei su kažkuo prasinešiau, nei šiaip ką. Vienžo, man buvo linksma iš kitų išsikalinėt.

Iš intelektualių paatviravimų:
Me: galvojau, pabučiuosi - trenksiu.
E: Nusikabinti užimtą paną tai tas pats, kas vienam žmogui užimti visą pilį. Arba Baltarusija laimėtų karą prieš JAV.

05:00-14:00 Miegas, apsikabinus butelį vandens. Ir pajautimas, kad šokimas ant 11cm kablų atsiperka tik stipriu kojų skausmu. Už tai atrodžiau neapsakomai gražiai.

14:00-… Troškina, šiek tiek bloga, supratau, kad maišyti viską iš eilės nėra jau taip gerai. Už tai šventė verta tikrai 100/100. Nors, manau, mano organizmas mano kitaip.

gnom

Taigi taigi, čia taip pavėluotai parašyt gavosi. Penktadienį pačią pirmą  veikimo dieną aš su Sol ir dar vienu žmogumi lankėmės parodoj, kurią taip stipriai plakė rykštėm už lavonų darkymą ir gyrė už suteikiamą galimybę tai išvysti. The human body exhibition. Matyt, nėra žmogaus, nemačiusio tos nesuskaičiuojamos galybės reklamų, straipsnių, žinių reportažų. Tai ir aš trumpai asmeninius įspūdžius noriu papasakoti.

Susidomėjau tada, kai sužinojau, kad tai paroda, kurioje eksponuojama žmogaus kūno anatomija. Vėliau pamačiau žinių reportažą, jog tą parodą viešai pasmerkė Kauno arkivyskupas. (XVIa. Leonardo da Vinci buvo priverstas vogti lavonus, kad atliktų savo tyrimus, dabar XXIa. ir vis dar yra skiedžiama apie tą patį šūdą).

Kūnai pastatomi įdomiose pozose, beje, labai patogiose, kad galima būtų juos iš visų pusių apžiūrėti ir išnagrinėti.

Vasario 17d. popiet trise nusipirkom bilietus (tiesa, jų kaina žvėriška, bet ji nėra nemotyvuotai užkelta). Vos įėjus mus pasitiko gana draugiški ir kasdienybėj ~įprasti vaizdai - kaulai, kauleliai. Aprašyti ne tik eksponatai, bet ir visi žmogaus kaulų skirstymai, įdomūs faktai, palyginimui duotas banginio ir žmogaus stuburo slankstelis. Ir visa tai pateikta gana primityviai. Na, taip, kad aukštojo medicininio išsilavinimo neturintis žmogus suprastų. Ką čia aukštojo, apie biologiją tik girdėjęs, bet niekada su ja rimčiau nesusidūręs, žmogus.

Kadangi žmogus apauginamas po truputį, tai po kaulų ėjo raumenys, nervinė sistema, kraujotaka. Vėliau virškinimas, keli išilginiai ir skersiniai žmogaus pjūviai. Turbūt ne man vienai didžiausią įspūdį paliko šalinimo sistemos patalpa, kurioje galima pamatyti tikrai labai šokiruojančių dalykų. Nors man pačiai buvo labiau įdomu nei baisu. Bet žinot, sako, visi žmonės skirtingi.

Keista, kad dauguma eksponuojamų kūnų - vyrų.

Dabar šiek tiek apie parodos įgyvendinimą. Vieta pasirinkta labai patogi (PC Panorama), išplanavimas subtilus, uždaras, tačiau erdvės trūkumu skųstis negaliu. Kiekvienoje patalpoje stovi stendai su papildoma informacija, stovi baltais chalatais apsivilkę žmonės, kurių kompetencija mažų mažiausiai abejotina, stovi televizoriai, rodantys trumpus filmukus atitinkama tema, ant sienų kabo gražios nuotraukos. Atmosfera turėtų būti super.

Reikėtų pasakyti kokį nors bet, deja, negaliu. Iš emocinės ir estetinės pusės tegaliu vien pliusus dėliot. Švaru, gražu, skoninga, lavonai visai nepanašūs į lavonus, greičiau į plastikinius modelius, kvapo nėra jokio.

Paroda sudaro sąlygas susipažinti su žmogaus anatomija. Tik klausimas, ar daugelis būtent todėl moka pinigus?

Ar tai pasityčiojimas iš lavonų? Pirma, reikia paminėti, kad tik jų pačių sutikimu jie ten pateko. Antra, informacijos kiekiai tokie, kad mes užtrukom daugiau nei dvi valandas. Jau link pabaigos buvome pakankamai pavargę, kad viską analizuotume ne taip įdėmiai. Taigi, tai tikrai stiprus projektas visuomenės švietimui.

Ir išties, čia jau kiekvienam lankytojui asmeniškai atsakyti reikia - jam įdomu paspoksoti į nuogus lavonus ar įdomu sužinoti daugiau apie patį žmogų ir jo vidinį pasaulį. Be jokių perkeltinių prasmių ir metaforų. aš pasirinkau antrąjį, nesijaučiu nė kiek blogai, kad dvi valandas spoksojau į lavonus. Organizatorių kaltinti tikrai nėra kuo.

p.s. nei viena iš esančių čia nuotraukų nėra eksponuojama Panoramoje. Kodėl nedemonstruoju to, kas yra čia, arti? Kad nesugadinčiau įspūdžio būsimiems lankytojams.

gnom